Pagrindinis veidaiViena zinomiausiu Lietuvos fotografiu Neringa Rekasiute: „Laisva moteris sprendzia pati, kaip elgtis su?savo kunu, ji nori jausti malonuma“ (1)

Viena zinomiausiu Lietuvos fotografiu Neringa Rekasiute: „Laisva moteris sprendzia pati, kaip elgtis su?savo kunu, ji nori jausti malonuma“ (1)

Parodykite save visiškai nuogą. Atsistokite prieš objektyvą be drabužių ir užpilkite dejuojančią sielą ant balto lapo. Paraginkite kitus nebijoti. Viena garsiausių Lietuvos fotografų, socialinės iniciatyvos kūrėja, viena iš piliečių judėjimo „Moterys kalba“ įkūrėjų. Neringa Rekasiute Aš neieškau lengvos išeities.

Viena garsiausių Lietuvos fotografų Neringa Rekasiute: „Laisva moteris pati nusprendžia, kaip elgiasi su savo kūnu, ji nori pajusti džiaugsmą“.

""

Parodykite save visiškai nuogą. Atsistokite prieš objektyvą be drabužių ir užpilkite dejuojančią sielą ant balto lapo. Paraginkite kitus nebijoti. Viena garsiausių Lietuvos fotografų, socialinės iniciatyvos kūrėja, viena iš piliečių judėjimo „Moterys kalba“ įkūrėjų. Neringa Rekasiute Aš neieškau lengvos išeities.

">

Laisvė Radzevičienė

Žurnalas „Moteris“

„Parasyk“ redakcija

Padalinti:

Viena garsiausių Lietuvos fotografų Neringa Rekasiute: „Laisva moteris pati nusprendžia, kaip elgiasi su savo kūnu, ji nori pajusti džiaugsmą“.

""

Parodykite save visiškai nuogą. Atsistokite prieš objektyvą be drabužių ir užpilkite dejuojančią sielą ant balto lapo. Vis tiek skatinkite kitus nebijoti. Viena garsiausių Lietuvos fotografų, socialinės iniciatyvos kūrėja, viena iš piliečių judėjimo „Moterys kalba“ įkūrėjų. Neringa Rekasiute Aš neieškau lengvos išeities.

">

Jums gali patikti

Žurnalai

Gyvenimas be atliekų: rinkitės ekologiškus produktus

Skydai

mylios

Vyrai gailisi labiausiai po skyrybų (5)

„Cosmopolitan“

Vystymasis ir evoliucija

Mama, APA! Ką daryti, jei vaikas eidamas toliau prašo būti sugautas?

Tavo vaikas

Gražūs namai

5 įspūdingiausi praėjusio mėnesio interjerai

Mano namai

Mada

Šaltajam sezonui - patogios lietuviškos rankinės

Moteris> <

Neringa Rekasiute

G. Zaveckaitės nuotr.

Prenumeruoti

Žurnalas internete!

Neringos Rekasiutės sprendimai neliko nepastebėti, jos nuotraukas spausdino „The Guardian“, „Vanity Fair Italia“ ir „Wonderland“ žurnalas, o jos parodas peržiūrėjo daugybė žmonių ne tik Lietuvoje. Neseniai pristatiau dar vieną jūsų fotografo darbą - eilėraščių ir failų knygą „Kaip maudytis per skausmą“..


Vilnius, Londonas, Visaginas, Kaunas, Tbilisis. Suskaičiavau tiek daug su jumis susijusių miestų. Kur iš tikrųjų yra jūsų namai?


Jaučiu, kad pagaliau suprantu? Aš pats esu namuose. Daugelis pasistatė namus skirtingose ​​pasaulio vietose, manydami, kad dabar - iš tikrųjų amžinai - yra mano ateitis. Pasitikėjau nauja vieta, tikrai jai pasidaviau, tačiau, kai nuolat klausiausi savo širdyje, vis matydavau netikėtus gyvenimo scenarijus. Visagine įsivaizdavau stumiantį vežimėlį mažomis miesto gatvelėmis. Bet dabar suprantu, kad tam ne laikas.


Kas priverčia situaciją pasikeisti? Kiti, pats žmogus ar jėga, lemia mūsų likimo linijas?


Aš prisiimu visą atsakomybę už tai, kas vyksta mano gyvenime. Net jei visata ar likimo jėgos siunčia nemalonius ir skaudžius įvykius, mes galime juos priimti kaip dovanas ir mokymus ir patys nuspręsti, ką daryti su visais...


Visada stengiuosi įsiklausyti į savo širdį. Aš esu tas, kuris veda mane į gatves aplink save - nuo Visagino per Londoną, dabar kitur - gal iš Tbilisio, o gal - iš Palangos. Jaučiuosi vis ramiau, nors dideliais rytais vis tiek noriu gerti gyvenimą. Kai jaučiu, kad tiesiog augu ir raugiu, ieškau naujo posūkio. Tai nutiko Visaginui: išėjau prieš trejus metus, kai man to labiausiai reikėjo, kai ieškojau vidinės ramybės. Studijavau fotografiją Londone, paskui gyvenau Vilniuje. Tai miestai, kuriuose sunku pabusti su savimi. Visagine negalima vaikščioti po barus, parodas, kino teatrus ir įsitraukti į tai, apie ką tiesiog nereikia galvoti ir eiti. Mažame miestelyje buvo daug laiko, ir tas laikas tarsi atnaujino mane. Šiandien man atrodo, kad galiu leistis į naują gyvenimo nuotykį, sustiprintą išgirdęs save daug daugiau..



N. Rekasiutes nuotr.



Jūsų nuotraukų ciklas „Atominė tapatybė“ gimė Visagine, šiame mieste nuveikėte daug gražių darbų. Galbūt jūsų eilė buvo maišyti vandenį?


Visagine dar liko daug - projektas, bendravimas, draugystė. Man svarbu ne mano pasirodymas ar darbas, o sutikti žmonės. Noriu tęsti šiuos santykius. Man Visaginas yra dar vienas pavyzdys, kad negalima nei išankstinių idėjų, nei stereotipų. Tiesiog reikia eiti, pažinti, ieškoti ir tik tada vertinti. Visagaliai žmonės su didele meile laiko aktyvumą, iniciatyvumą, gyvenimą. Labai tikiuosi, kad užvesiu variklį ir jis pasisuks. Ypač nejaučiu, kad miesto likimas priklauso nuo manęs, tačiau kartais naudinga būti katalizatoriumi, atvykti iš kitos vietos, maišyti vandenį. Vietiniai gyventojai man pasakė: „Mes nebematome Visagino taip, kaip jūs mane“. Tikiuosi, kad jie iš naujo atrado savo miestą..


Visaginas, matyt, yra kitoje Lietuvos pakrantėje, toli nuo Vilniaus. Bet šiandien mes tiek neakcentuojame atstumo...


Problema yra ne atstumas, o tai, kaip mes vertiname provinciją iš didžiųjų miestų, kaip mes ją vertiname. Ar tikrai mažų miestelių gyventojai ir jų judėjimas yra labai ribojami, jie negali laisvai ir oriai keliauti? - Autobusų ir traukinių tvarkaraščiai yra nepaprastai nepatogūs! Todėl net nesakoma, kad iš Visagino į darbą kiekvieną dieną galima važiuoti traukiniu. O tokiems „Frylancers“ kaip aš tai būtų nepaprastai patogu.


Ar dabar Tbilisyje viešite dažniau nei Vilniuje? Galiu spėti, kad tave ten atveda dėl meilės...


Tbilisis buvo miestas, kurį aplankiau pirmą kartą. Manęs ten nevairavo noras vėl išgelbėti pasaulį ar sukurti naują projektą, o tiesiog išvažiuoti. Išsiskyręs radau, kad per gerus septynerius metus neišėjau į pensiją. Aš taip pat visada fotografuoju keliaudamas. Ar prieš drebulį pradedame kelti svarbius klausimus - ar tikrai priimame save tokius, kokie esame, ar mokame mylėti save, ar žinome, ko norime???.


Vieną dieną pamačiau viziją - sėdėjau mažame kambaryje Tbilisyje, pro langą pamačiau nuostabų vaizdą ir buvau drėgna. Pasitikėjau šia nuomone ir nusipirkau lėktuvo bilietą be datos. Skrydžio išvakarėse įvyko gilus panikos priepuolis - palikau vieną iš nežinomų šalių, neturiu ko guosti, o kas, jei visi pinigai būtų išleisti veltui? Šiandien žinau - šios baimės buvo neracionalios, jos trukdo priimti pokyčius kaip savo gyvenimo esmę. Baimė dėl pokyčių dažniausiai rodo, kad einate teisingu keliu ir laukiate svarbių atsakymų. Tą vakarą draugai mane ramino, palaikė ir gražiai nuslydo.



N. Rekasiutes nuotr.



Susipažinau su Sandro Tbilisyje.


Visada maniau, kad jaunesni nei trisdešimt metų skirti kelionėms, draugams, repeticijoms ir stulpams. Kai visi taip darote ir jums jau trisdešimt metų, laikas sukurti šeimą ir susilaukti vaikų. Atrodo, pastebėjau, kad kažkas užmezga tokius santykius, bet mums nepavyko. Taigi pagalvojau: jei pirmiausia nekursiu santykių su savimi, nepažįstu savęs, nepasiseks su kitais žmonėmis. Kai tik atsisakiau idėjos, prasidėjo gražus paviršius. Dideli įvykiai yra svarbūs, tačiau viskas susideda iš smulkių detalių. Ir jei šiandien sakau, kad esu beprotiškai įsimylėjęs ir tas jausmas rytoj bus kitoks, tai neneigia, kad jis egzistavo ir būtent taip jaučiausi tą dieną. Visi nusprendžiame, kaip norime gyventi. Ir iš tikrųjų yra tik dabartinis momentas, tai yra visatos esmė. Tai tapo lengviau, kai tai supratau.


Prisiminėte skaudžią patirtį būdamas 28 metų. Aš galiu paklausti apie jį?


Tai buvo laikas, kai žlugo daugybė iliuzijų. Vienas iš jų yra tai, kad savo šalyje turiu vyrą, turėsiu jį visą gyvenimą ir turėsiu šeimą. Pasirodo, kad tai netiesa, netiesa ir meilė nebebus. Matyt, turėjau tai pastebėti anksčiau, bet buvau abiejų mūsų gyvenimo glėbyje ir gyvenau užsimerkęs. Tuo pačiu metu užmezgiau santykius su savo geriausia drauge - ji nesuprato mano depresijos, baisaus mano juodumo, minties apie savęs žalojimą ir gyvenimo beprasmiškumą. Atrodo, kad viskas baigėsi, aš esu baisus nevykėlis, daugiau niekada gyvenime nebepamatysiu nieko, praradau meilę ir savo geriausią draugą. Tuo metu taip stengiausi juos išlaikyti ir patikti, kad visiškai mylėjau save. Nebesupratau, kas esu, prasidėjo stiprus panikos priepuolis, dažnai sapnuoju cunamį naktį. Gurkšnojau ant jo ar savo lovoje ir giliai traukiau kaip pelkė naktį. Niekada neturėjau tokių jausmų, gyvenau būdama 28 metų ir dar vienus metus kaip marionetė. Naktį pabudau, kai pabudau galvodama, kad labai noriu, kad mano kūnui nutiktų kažkas blogo, tada visi pamatys, kaip stipriai viduje skauda...


Dabar puikiai žinau, kad išorinės laimės, juoko ir šypsenos būsena dar nereiškia, kad žmogus visiškai neserga. Ir man kažkaip tuo metu pavyko laviruoti ir veikti. Sukūriau „Atominės tapatybės“ ciklą, kuris man neleido praleisti dienos lovoje. O poezija? - taip pat. Šioje skausmo jūroje pradėjau rašyti poeziją, man tai buvo terapija, egzaminai, prisipažinimai, pokalbiai su manimi. Straipsnyje buvo kalbama apie tikrą, netikrą būtybę, negalėjau pasislėpti ir pasakyti, kaip jaučiuosi. Ar pradėjau dalintis poezija, ar prasidėjo pokyčiai? - Aš stipriai palaikiau tuos, kurie išgyveno tą patį. Nebesijaučiau viena ir supratau, kad skausmas gali tapti kažkuo labai gražiu ir kad jis nėra nenaudingas, kaip visada maniau. Tuo metu dariau daug nuotraukų - laiką leidome su moterimis nuogomis ir gamtoje. Neabejoju, kad šie jausmai taip pat prisidėjo prie to, kad aš visiškai nepalūžau. Tačiau iš visų užsiėmimų labiausiai padėjo psichoterapija.



Tbilisį Neringą Rekasiutę pasveikino Sandra N. Rekasiutes, kuri tvirtai palaiko jos kūrybines pastangas..



Jos knyga „Kaip plaukti per skausmą“ kilo iš patirčių, eilėraščių ir fotografijų?


Kai su „Two Silos“ redaktoriumi sutariau, kad knyga bus išleista, turėjau aiškią mintį, kad reikia padaryti naują nuotrauką, įsigyti filmavimo kamerą, eiti ten, kur man labiausiai skauda, ​​ir pasakyti sau tai, ką išmanau geriausiai. Knygoje yra tiek daug man artimų moterų, kurias fotografuodamas atradau dar stipresnius ryšius ir nuostabų pasitikėjimą savimi. Esu jiems labai dėkinga už sutikimą pasirodyti visiškai nuoga tiems, kurie paims knygą iš savo rankų..


Aktų ciklas prasidėjo nuo to, kad jūs ir jūsų bicepsai veikė nuo Jovitos. Jie taip pat bus knygoje??


Su Jovita palaikome tvirtą, natūralią draugystę. Beje, tada, prieš aštuonerius metus, buvo daug kūrybos, ir aš pradėjau rašyti poeziją. Jovita buvo žmogus, kuris mane pažadino poezijai ir žinojo, kad nereikia bijoti savo vidinio demono. Mes išsiskyrėme, Jovita dabar yra mama, studijuoja keramiką ir yra viena nuostabiausių menininkų. Esu jai dėkinga už tai, kiek ji man parodė.



N. Rekasiutes nuotr.



Poezija ir nuogas kūnas yra turbūt du atviriausi dalykai. Vienu atveju siela nuoga, kitu atveju? Ar jums buvo sunku viską supažindinti su visuomene???


Tikriausiai aš išdygau ir išgelbėjau. Londonas man padėjo nebijoti savęs, išmokau pakeisti ir pakeisti savo gyvenimą, čia sutikau įvairių žmonių, įdomiausių ir keisčiausių menininkų. Jie man parodė, kad nėra ko bijoti.


Kad ir kaip myliu Lietuvą, ji vis tiek dusina, nori pursloti, spausti, atkirsti svajones ir jaudulį. Geriausias pavyzdys šiandien yra rašytojas Marius Ivaskevičius. Jo drąsa būti savimi, būti menininku, būti laisvam yra tikras simbolis. Turite būti labai stiprus, kad ištvertumėte. O menininkai yra jautrūs ir pažeidžiami. Ir labai atviras.

Po knygos pasirodymo gaunu keisčiausią - net ir moters - komentarą, kaip galima parodyti tokį nuogumą? Ir ar jaučiuosi tuo pačiu metu? „Žmonės tampa vis sąžiningesni ir pabunda kaip gėlės pavasarį. Tikriausiai todėl ir plaukiu su didžiausia palaikymo banga.


Tiesą sakant, mes turėjome fotometrą, kuris nufotografavo nuogas moteris ir netgi leido knygas....


Dešimtojo dešimtmečio albumą „Gėlės tarp gėlių“ išleidęs Rimantas Dičavičs tapo tikra roko žvaigžde! Jei gerai pamenu, tai buvo knyga su perkamiausiais egzemplioriais. Man labai patinka jo nuotraukos, jos tokios natūralios. Ši energija sklinda iš vidaus, jis labai holistiškai mato moters kūną, nebijo keistų pozų, derančių su gamta..

Ir vis dėlto vyrauja nuomonė, kad moteriai liūdna fotografuotis nuogai, o tai gali sugadinti jos darbą ir gyvenimą. Iškreiptas nustatymas! O gal baimė dėl moters laisvių? Laisva moteris pati nusprendžia, kaip elgtis su savo kūnu, ji nori pajusti džiaugsmą. Gyvename virsmo etape, naujosios vertybės daugeliui vis dar nesuprantamos, nors jau yra daug pažadintų žmonių, kurie lupa savo kiautus...


Ar buvo lengva pirmą kartą išreikšti savo veiklą socialiniuose tinkluose? Kaip nusprendei??


Pirmą kartą viešai universitete parodžiau save nuogą? „Teko nufotografuoti savo muziejų. Aš nufotografavau save ir savo draugę Jovitą. Ar nuotraukos man buvo labai brangios? „Filmą nufotografavau ir nušviečiau savo rankomis. Galvodamas piešti paveikslus, įdėjau kibirą angliškos juodosios arbatos ir panardinau. Buvau taip prisirišęs prie šių nuotraukų, kad net nebuvo baisu jas parodyti. Ar mačiau mokytojus, dirbančius Londono universitete? „Jie pozavo nuogi. Toks kūrimas, saviraiška. Kai pristatiau savo nuotraukas šešiasdešimčiai klasės draugų, pajutau juoką jas paskelbusi socialiniuose tinkluose..



N. Rekasiutes nuotr.



Kaip yra su tavo darbais, mano pietų kraujas, naujas tavo širdies draugas??


Sandro mane labai palaiko. Visos mano viltys. Jis kilęs iš labai meniškos, protingos šeimos, be galo kuklaus, bet begalinio supratimo ir gylio vyro. Panašu, kad Sandro su manimi plinta, jis jau seniai yra rasos poetas, tačiau tik prieš kelias dienas pirmą kartą savo eilėraščius skaitė rašytojo namuose Tbilisyje. Mes skatiname vienas kitą, augame kartu. Dabar suprantu, kad daugelis gali perimti santykius, nepalauždami nė vienos savo sielos dalies.


Kai susipažinote su Sandro??


Jis pamatė mano nuotrauką su savo draugu, iš kurio aš išsinuomojau kambarį Tbilisyje. Vėliau šis draugas man pasakė, kad Sandra viską supras. Jis pasirašė mane feisbuke, mes pradėjome tai sužinoti, man pasirodė įdomu, tokia poetinė siela. Tada mane pakvietė susitikti, nuėjau į pasimatymą ir mes neišsiskyrėme. Tarsi pati visata būtų apdovanojusi mane už pasiryžimą eiti savo keliu, neatsiprašant ir nelaukiant patvirtinimo.


Jus dažnai vaizduoja kaip arsių feministes. Šiandien aš nenoriu žiūrėti į jūsų atsakymus. Priešingai, jūs daug kalbate apie moteriškumą ir meilę. Nuomonės keičiasi?


Tikroji tiesa? - Aš buvau tas, kuris daugeliu atvejų vadino neteisybę. Dabar esu labiau įsitikinęs, kad pokalbis su žmonėmis, kai bus dialogas, pasikeis. Ir labai trūksta dialogo, nors visi norime to paties - būti pastebėtiems, išgirstiems, priimtiems, kartais tiesiog apkabinamiems. Kai taip nutinka, gali prasidėti pokalbis, kuris dažnai veikia ne tik tribunolo kalba. - Tu kvailas, ar aš teisus? Būdas yra tikėti, kad kiekvienas iš mūsų turi gerą gyvenimą. Aš nesieju moteriškumo su biologiniu seksu. Mūsų planetai šiandien reikia daugiausiai moteriškų savybių. Vyrams labai reikia, kad jie verktų, apsikabintų, prašytų pagalbos ir atvirai kalbėtų.


***.


Žurnalas moterims, 2019 '04


Galite užsisakyti žurnalo „Moteris“ logotipą už mažesnę kainą cia.

"
Kategorija:
Sezoniskumas ir vitaminu stoka
Keistos priezastys, kodel esame nuolat pavarge.