Pagrindinis veidaiRasytoja Lina Ever: „Tai, kad ne visada zinai, kas nutiks herojams, yra turbut idomiausia rasymo dalis“

Rasytoja Lina Ever: „Tai, kad ne visada zinai, kas nutiks herojams, yra turbut idomiausia rasymo dalis“

„Pasakų kartais reikia suaugusioms mergaitėms, nesvarbu, ar joms būtų penkeri, ar penkiasdešimt metų“, - sako rašytoja.. EILUTĖ VISKAS, jų plunksnos taip pat yra emocinių romanų „Vestuvių galvos“ trilogijos dalis, pasirašyta Ramunese Le..

Rašytoja Lina Evera: „Tai, kad ne visada žinai, kas nutiks veikėjams, yra bene įdomiausia rašymo dalis“.

""

„Pasakų kartais reikia suaugusioms mergaitėms, nesvarbu, ar joms būtų penkeri, ar penkiasdešimt metų“, - sako rašytoja.. EILUTĖ VISKAS, jų plunksnos taip pat yra emocinių romanų „Vestuvių galvos“ trilogijos dalis, kurią pasirašė Ramūnas Le..

">

Irma Lauzikaite

www.

„Parasyk“ redakcija

Padalinti:

Rašytoja Lina Evera: „Tai, kad ne visada žinai, kas nutiks veikėjams, yra bene įdomiausia rašymo dalis“.

""

„Pasakų kartais reikia suaugusioms mergaitėms, nesvarbu, ar joms būtų penkeri, ar penkiasdešimt metų“, - sako rašytoja.. EILUTĖ VISKAS, jų plunksnos taip pat yra emocinių romanų „Vestuvių galvos“ trilogijos dalis, pasirašyta Ramunese Le..

">

Jums gali patikti

Žurnalai

Gyvenimas be atliekų: rinkitės ekologiškus produktus

Skydai

krepšelis

Tai turbūt geriausias blakstienų tušas, kokį esu bandžiusi - „COSMO“ merginos išbando „IDUN Minerals“ kosmetiką

„Cosmopolitan“

Aš būsiu mama

Krūtinės pakitimai įkišus: kodėl vienos krūtys lieka įtemptos, o kitos „sėdi“ ir kabo?

Tavo vaikas

Aplinka

Iki rudens pabaigos turi būti atliktos 6 svarbios sodo darbai

Mano namai

Knygos

Kokios yra baimės, nuo kurių jos priklauso ir kaip jas riboja??

Moteris> <

Linai kada

U. Neverbickaitės nuotr.

Prenumeruoti

Žurnalas internete!

BALTO-Verlag ką tik paskelbė trečiąją „Indre: Suzydeje Emotions“ dalį..


„Vestuvių galvų“ trilogija pasakoja apie draugus, susitikusius per klasės susitikimą to paties pavadinimo renginių organizavimo įmonėje. Elena, Indre ir Jūlija kuria nepamirštamus meilės vakarėlius kitiems, tačiau jų laukia daugybė iššūkių ir ne mažiau gražių išgyvenimų. Trečioje trilogijos dalyje dukrą viena auginanti Indress pažadina mieguistus muzikanto Arnos jausmus. Tačiau vyras bando grįžti į gyvenimą ir būti vyru. Širdis nesunku pasirinkti, bet ką nuspręs protas, kuriam Indrė paklūsta kaip griežta mama.

Pagal asmeninius įrašus, jūs esate Lina Neverbickienė, nusprendėte žodžius pasirašyti trumpai. Bet kodėl niekada - nemeskite pedo?

Ne paslaptis, tiesiog nusprendžiau, kad sutrumpinta pavardė, prasidedanti neiginiu, viršelyje atrodys negraži. Ištrynus tik vieną raidę, radikaliai pasikeičia reikšmė: niekada - angliškai reiškia „niekada“ ir niekada - „visada“..

Kaip ir Lina Ever, taip daro ir Ramunė Le?

Daugelis rašytojų visame pasaulyje turi pseudonimus, kuriuos užgožia rasinė literatūra. Kai kurie - net ne po vieną. Tai leidžia skaitytojams lengviau suprasti, ko tikėtis iš darbo. „Vestuvių galvų“ trilogija yra tipiškas romantinis romanas tiek istorijos, tiek apimties prasme. Radau jį laisvą nuo savo pagrindinio darbo. Idėja sukurti pirmąją romantiškų knygų lietuvių kalba seriją, kur kiekviena rodė tą patį herojų, bet pasakojo skirtingą istoriją, ilgai nebuvo dalijamasi. Tai tarsi vėl ir vėl laukimas susitikti su mėgstamais veikėjais.


O lietuviškas slapyvardis reiškia, kad aš atkakliai nusprendžiau įrodyti, kad romantinė istorija gali vykti ne tik tolimose užjūrio šalyse, bet ir Lietuvoje, kur pripažįstamos vietos, herojai ir unikali mūsų patirtis. Kai kurie skaitytojai Vokietijoje teigė, kad šios knygos yra tarsi greitas grįžimas namo.



R. Neverbicko nuotr.


Kodėl moterys mėgsta skaityti tokius romanus???

Romantiški romanai, kaip ir romantiniai filmai, yra savotiška moterų terapija, antidepresantas. Kiekviename gyvenime būna minučių, kai jie nori pamiršti trumpą pabėgimą nuo kasdienių problemų. Yra laikas, kai viskas, ko norite, yra skanūs pyragai ir gaivios meilės būsena. Nors moterys jaučiasi įsimylėjusios, vyrams dažniau reikia veiksmo ir aistros, kad jie jaustųsi nugalėtojai. Ir nematau čia nieko blogo. Poilsiautojai gali grįžti prie rimtos knygos.

Viename interviu paminėjote, kad jūsų pirmasis romanas buvo su draugu devintoje klasėje. Gal verta susirasti ir pasukti, kad sužinotumėte, ar kabliukas netyčia palieka naujos knygos idėją?

Aš tuo netikiu. Tai tik mokyklos meilės istorija, galbūt katė traukia daugiau nei jausmus. Net nesu tikras, ar herojai bučiuojasi, nes apie pinigus galėčiau rašyti, kai nė vienas klasės draugas į mane nežiūrėjo. Bet tada buvo Phentese era, ir aš radau romantiškų istorijų, tokių kaip Andersenas. Būtų labai įdomu juos dabar rasti.

Visos šios lenktynės buvo užpildytos, nes jos užsiėmė žurnalistika, o vėliau - viešaisiais ryšiais, o rašyti prisiminė tik tada, kai prieš aštuonerius metus jie persikėlė savo šeimą į Berlyną. Kai viena svajonė išsipildė, kita buvo drąsesnė?

Laiškas sutapo su persikėlimu į Berlyną. Išvykimas buvo savotiškas valgis ir ryžtas daryti tai, ko visada norėjau, bet nenoriai tęsiau. Kai vyresni vaikai baigė mokyklą, o jaunieji dar nebuvo išėję į mokyklą, mes su vyru galėjome laisvai pasinerti į gyvenimo nuotykius. Pirmasis romanas „Objektyvi meilė“ buvo parašytas Lietuvoje, tačiau leidyklai jį išdrįsau siųsti tik išėjęs. Joje bulvarinis redaktorius gauna beginklio ministro pirmininko ir nežinomos moters nuotrauką iš nežinomo paparacų, tada pradeda politinės peripetijos ir meilės istoriją bei nagrinėja žurnalisto pareigas ir žmonijos problemas. Tai toks įtemptas meilės trileris, turintis daug savo žurnalistikos patirties. Antrame romane „Herbst“ Berlyne aprašiau savo pirmąsias patirtis šiame mieste, tačiau parašiau kaip dizainerio figūrą, kuri pabėgo nuo smurtaujančio vyro. Rašymas buvo toks jaudinantis, kad daugiau nieko nenorėjau daryti.

Sukūrėte keturis romanus, emocingą romanų trilogiją ir žurnalisto knygą „Kelyje“. 100 000 žingsnių kartu su kunigu Algirdu Toliatu. laikas Parašykite rutiną arba jei sugalvojate nusiraminti, o veikėjai pradeda gyventi savo gyvenimą, jūs tiesiog turite bėgti paskui juos?

Laikausi rutinos, nes turiu šeimą, mokyklinio amžiaus vaiką, namų ūkį ir šimtus kitų dalykų. Taigi negaliu sau leisti prabangos sėdėti ir laukti įkvėpimo. Ir apskritai, manau, kad įkvėpimo laukimas yra ne kas kita, kaip apostazė. Iš tiesų, tai atsitinka, kai atsisėdi ir pradedi dirbti. Neturiu plano ir ji man labai nepatinka. Aš tiesiog atsisėdu, pereinu vakarykščius puslapius ir įvedu tekstą. Kai sukursite herojų ir leisite jam veikti, tiesiog bėgite paskui jį. Ir tai, kad atsikėlimas ne visada žino, kas jiems nutiks, yra bene įdomiausia rašymo dalis.

Turiu keletą mėgstamiausių vietų rašyti ir apkarpyti jas taip, kaip noriu. Kai kuriuos tekstus radau kavinėse ar knygynuose, čia gimė esė, blogi straipsniai, arba tiesiog savo mintis įrašiau į sąsiuvinį. Bet romaną galiu parašyti tik namuose ar bibliotekoje, kur nėra blaškymosi ir niekas neblaško dėmesio.


Linos Ever nuotr. U. Neverbickaitė.



Berlyną jau parodėte daugeliui lietuvių ir daugelį jų praleidote Künstlerstrasse gatvėje. Ar kelionių vadovo ar gido darbas yra rašytojas - juk jūs taip pat turite sukurti istoriją.

Kartais man atrodo, kad kaip tik kuriu personažus ir koreguoju scenas, tuo metu kažkas pakoreguoja ir mano gyvenimo sceną. Nemanau, kad rašytojo ir gido darbai yra panašūs, jie tiesiog skirtingi ir yra atsvara vienas kitam - būsite apdovanoti susitikimais su įdomiais žmonėmis. Niekada nenoriu būti gidu, bet apie Berlyną buvo tiek daug istorijų, o miestas mano, kad esu toks atsidavęs, kad galiu ir noriu padėti žmonėms tai suprasti. Kai buvo išleistas romanas „Herbst“ Berlyne, daugelis skaitytojų apsilankė Berlyne ir paprašė parodyti aprašytas vietas. Išleidus knygą „Kelyje“. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu buvo žmonės, kurie norėjo, kad palydėčiau juos menininkų kelionėje į Saksoniją. Galima sakyti, kad knygos ne tik traukė skaitytojus į pozas, bet ir mane. Tai smagu, nes galiu taip tiesiogiai bendrauti ir netgi susidraugauti su savo skaitytojais.

Neslėpėte gerbėjų, kad neseniai šventėte penkiasdešimt metų. Gimtadienio rytas jūsų tinklaraštyje emociškai patvirtino, kokių baimių laukėte tą dieną - nesijaudinkite?

Pabudau nusiteikusi švęsti šį rytą, bet prisipažįstu, kad likus pusmečiui iki gimtadienio mane vis dar kankino skirtingos mintys. Daugelis yra sakę: "Baimė, šiais penkiasdešimtmečiais nėra nieko baisaus, bet aš manau, kad kiekvienas žmogus turi patirti ir jausti visus savo gyvenimo etapus". Gal todėl radau tokį atvirą rašinį, kad geriau suprasčiau, ką man reiškia šie metai. Buvo keista gauti tokį patvirtinimą - pasirodo, kad daugelis moterų mąsto panašiai, tik mūsų visuomenėje neįprasta apie tai kalbėti. Turite slėpti metus ir stengtis kuo ilgiau išlikti jaunas, tarsi bijote, kad tai baigsis, ir niekas nenorės su jumis susisiekti. Taip, yra riba penkiasdešimčiai moterų - jos palieka jaunystę ir fiziologinį moteriškumą, o veidrodis nustoja užuosti gražius žodžius. Bet staiga supratau, kad metai išlaisvina, nes niekam nereikia pamėgti ar laikytis jokių normų. Ir jis daugiau dėmesio skiria sau, savo patirčiai ir patirčiai nei vaizduotei.

Daugelyje romanų stebėtojo ar jaunystės prisiminimų aidas išlieka ir sulaukus penkiasdešimt, šešiasdešimt ar septyniasdešimt metų.....

Kad ir kaip žemiškai tai skambėtų, amžius nesvarbu. Taip pat yra daug puikių romanų apie vyresnio amžiaus žmones. Mano romane „Nešvari juosta“ pagrindinis veikėjas žvelgia į savo tėvo meilės istoriją ir stebisi, kad ji pati savaime yra daug įdomesnė. Mano ir vyresnių kartų moterims buvo tiek daug įdomių meilės istorijų, kad ne vienas romanas, bet daugelis jų atsirado jaunystėje. Romantiški romanai yra grožinė literatūra, todėl norisi paskaityti apie gražius jaunus žmones ir vėl pajusti meilės jaudulį. „Vestuvių galvos“ herojai dar nėra tokie jauni, jie yra pakankamai subrendę, jų nuomone, žino, ko nori iš gyvenimo..

Anksčiau minėjote, kad emociniai romanai yra terapiniai. Kokia „terapijos“ dozė šiuo metu laukia prie lovos??

Neseniai po Berlyno literatūros festivalio renginių, kai ruošiausi mūsų knygų klubo susitikimui, parsivežiau iš Lietuvos porą knygų, kurias vadinu „privalomomis“, nes visi apie jas kalba: perskaičiau Olgos Tokarchuk knygą „Jodinėjimas arkliu per kaulus“. miręs "ir Ainas Rendsas„ Saltini ". Taigi ilgai turėjau laiko„ terapijai ". Pavasario karantino metu, kai nebuvo visiškai aišku, kur link krypsta mūsų pasaulis, pavaišinau save laiminga pabaiga. ir išsaugojau jį kaip terapiją rudeniui, kai vėl tenka kovoti su virusu ir jo pasekmėmis. Susipažinau su šia autore per Vilniaus knygų parodą, ir mes iki šiol bendravome..

"
Kategorija:
Pirtys ir organizmo valymas.
Menopauze – tik naujo kelio pradzia