Pagrindinis veidaiPoete ir dailininke Daiva Molyte-Lukauskiene: „Kodel reikia rasyti vien apie meile, romantinius vaizdinius?“

Poete ir dailininke Daiva Molyte-Lukauskiene: „Kodel reikia rasyti vien apie meile, romantinius vaizdinius?“

Poetas ir dailininkas Daiva Molyte-Lukauskienė sako, kad visas jos gyvenimas - eilėraštis - dedikacija vyrui Audriui, gintaro meistrui. Molytes neseniai išleista knyga vaikams „Kaip žuvėdra surinko gintarą“.

Poetė ir dailininkė Daiva Molyte-Lukauskienė: "Kodėl reikia rašyti tik apie meilę, romantiškus paveikslus?"

""

Poetas ir dailininkas Daiva Molyte-Lukauskienė sako, kad visas jos gyvenimas - eilėraštis - dedikacija vyrui Audriui, gintaro meistrui. Neseniai išleistoje Molytes knygoje vaikams, kaip žuvėdra surinko gintarą, autoriaus piešiniai ir tekstas sujungia gražią žirafos ir liežuvio istoriją, kuri labai panaši į abi..

">

Virginija Majorovienė

Žurnalas „Moteris“

„Parasyk“ redakcija

Padalinti:

Poetė ir dailininkė Daiva Molyte-Lukauskienė: "Kodėl reikia rašyti tik apie meilę, romantiškus paveikslus?"

""

Poetas ir dailininkas Daiva Molyte-Lukauskienė sako, kad visas jos gyvenimas - eilėraštis - dedikacija vyrui Audriui, gintaro meistrui. Neseniai išleistoje Molytes knygoje vaikams, kaip žuvėdra surinko gintarą, autoriaus piešiniuose ir tekste sujungta graži žirafos ir liežuvio istorija, kuri labai panaši į abi...

">

Jums gali patikti

Žurnalai

Gyvenimas be atliekų: rinkitės ekologiškus produktus

Skydai

mylios

Antroji Kinijos horoskopo pusė

„Cosmopolitan“

Mamos istorija

Bevaikis laikas, tik jis ir ji: psichologo komentaras, kodėl tai svarbu

Tavo vaikas

Gražūs namai

5 įspūdingiausi praėjusio mėnesio interjerai

Mano namai

Veidai

Klausyk: aktorė Valda Bickute-Valiukienė gyrė moters, patyrusios smurtą šeimoje, istoriją

Moteris> <

Daiva Molyte-Lukauskiene

D. Labucio nuotr.

Prenumeruoti

Žurnalas internete!


Daiva, tu mane vadini vakarine pakrante, menininke pakrantėje. Bet atėjai prie jūros, tavo gimtinė yra Dzūkijoje.

Pasaulį pamačiau 1967 m. Spalio pirmadienio vakarą Vilniuje, Antakalnio klinikinėje ligoninėje. Svėriau du kilogramus. Buvau ankstyvas. Visi bijojo išgyventi, tačiau buvo ir optimistiškai nusiteikusių medicinos specialistų, kurie skatino tėvus sakyti, kad neišnešioti kūdikiai yra apdovanojami. O namas, kuriame gimiau, yra Valkininkų Bahnhofo gyvenvietėje. Dabar - Naujieji Valkininkai, tik 62 km nuo sostinės ir 68 km nuo Druskininkų, šalia kelio ir geležinkelio stoties.

Ten laiką suplanavai pagal pravažiuojančio traukinio grafiką, o dabar slysti ir atsitrenkti į laivus. Ar greitai priprantate prie keisto banko???

Ką galiu pasakyti apie vakarinę pakrantę? Apie Klaipėdą, Nidą?

Uostas, kranai, jūra, laivai, jachtos, miškas, senamiestis, Rytų Prūsijos aidas, karalių karaliai miesto istorijose. Ant senų atvirukų atspausdinti kurortai ir garlaiviai.

Tokių vietų Lietuvoje yra daug??

Dabar galiu pripažinti, kad ši pakrantė, šis miestas, pasirinktas ir užburtas, mane sužavėjo istorijomis, pasakomis ir praeities legendomis. Kai prieš 27 metus atvykau iš Kauno - dirbau ten dailininku Maironio lietuvių literatūros muziejuje - kai mokiausi Vilniaus dailės akademijoje Vizualinio dizaino katedroje Klaipėdoje, nežinojau, ko tikėtis. Tuo metu jau draugavau su būsimu sutuoktiniu. Ir tai man tapo lemtingu sprendimu, o gal ir posūkiu.

Kartą, kai mokiausi akademijoje, dėstytojai manęs paklausė, kur ir kaip susipažinome. Atsakiau atostogaudama Nidoje. Labai norėjau pamatyti saulę tekančią mariose. Jaunas vyras nusprendė man parodyti. Atsikėliau anksti ryte ir keliavau ūkanotoje saulėje susitikti. Deja, tuomet oras buvo lietingas, dangus debesuotas ir debesuotas. Nemačiau saulėtekio.

Iki šiol kartu vaikščiojome pakrante ir tikėjomės pamatyti gražiausius saulėlydžius mariose ar saulėlydžius jūroje.



D. Labucio nuotr.


„Aš keliauju pakrante / per Nidą ir Preilą bei Pervalką / ir Juodkrantę ... / ir toliau, ir toliau, ir / ir strazdo pusėje, ir / ir kitame krante, kitame pasaulyje / ir kitame gyvenime“.. Kada atradai poeziją? Ar pametei savo namus Kur yra vyresnieji? Atmintis, gili sąmonė, poetinė prigimtis nuolat primena apie save?

Pirmieji straipsniai buvo parašyti studijuojant Varėnos vidurinėje mokykloje. Už meilę tau. Ilgai laikiau pilkas storas siūles, bet vėliau jas pasiėmiau kartu su visais savo vaikystės dienoraščiais. Nieko nepraradau. Ji visada ir visada bus mano širdyje.

Mano ankstyvojoje būtybėje galite pajusti vietinės pakrantės nostalgiją. Šie ilgesys kyla iš mano tolimos praeities, iš tėvo patirties. Jie buvo ištremti į Sibirą Krasnojarsko pakrantėje. Savo sąsiuvinyje perskaičiau: „Tai gyvenimo būdas. Stebėkite ir jauskitės nuo žemės, matykite ir kartais nematykite - užmerkite akis. Jie jums pasakys patogų gyvenimą, o gal patirtį. Prarado kovos rezultatus? Testavimas. Močiutė ir tėvas perdavė atmintį. Jie klajojo sniego gniūžtėmis ir taiga Sibire, kur buvo sugadintas šeimos gyvenimas Mažojoje Ungutoje. Ir svajojo grįžti į Lietuvą. Ši svajonė ir noras buvo didesni už gyvenimą. Šie randai ir neišbandytos ašaros, įstrigusios stipresnio žmogaus gerklėje, kaip riksmas ar riksmas, neapsakomai, galbūt paprasčiausiai juodos, išteptos ant baltos drobės.

„Aš buvau vedęs“, - sako partizanas Johnas Molly-Mauras. „Ant nugaros turėjau šiek tiek Iremės ...“ Jam nebuvo leista grįžti iš sovietų valdžios į Lietuvą. Ji pabėgo į Hiljos gimtąjį miestą Estijoje. Dabar ten gyvena jo sūnus Algis, anūkai Miriam ir Andris. Estai, žinantys, kad šeimos šaknys yra ir Lietuvoje.

O Jonas Molissas? Taip, jis grįžo mirti į Lietuvą. Jo kūnas buvo grįžęs į gimtąjį Dzūkiją, Barci kaime. Kur jis buvo ištremtas. „Toks simbolinis žmogaus ir grįžimo būdas. Mes visi einame...

Pirmoji knyga jūsų pozicijoje „Natiurmortas su gudobelėmis“ (2002) pelnė „Zigma Gele“ apdovanojimą už geriausią tuometinį poetinį debiutą. Ar tai buvo rimta paraiška dar vienai kelionei į poezijos pasaulį???

Pirmosios mano knygos redaktorius yra Sigitas Geda. Esu dėkinga už likimą, kurį sutikome Nidoje. - Molyte, aš tave pažįstu, skaičiau tavo pirmuosius eilėraščius, - tarė jis. Ir šiandien aš puikiai prisimenu tą akimirką. Atrodė, kad širdis plakė. Aš bijojau ir galvojau apie Sigitą Ged.

Kodas? Puiki apkrova?

Jis man buvo toks didelis totemas, žmogus, susidedantis iš didžiųjų raidžių. Nežinau, buvo sunku prie jo prieiti, pasikalbėti, ką nors pasakyti. Gal skaičiau savo Gedos knygas, žiūrėjau televizorių ir turėjau viziją apie jį kaip nepasiekiamą žmogų. Ir labai nustebau, kai pradėjome bendrauti, kad šis puikus menininkas yra toks nuoširdus ir paprastas.


D. Labucio nuotr.


„Slinkimas vejos pakraščiu - taip buvo varomi buriniai laivai“ (S. Geda). Kokia yra jūsų širdies esmė, kad jūra, krantas, baltieji kirai jums kalba?

Kartais džiaugiuosi, kad galime būti bet kas, kas gali kurti ir stebėti pasaulį. Man atrodo, kad S. Gedos veislė: „Aš jau buvau paukštis ...“ Skaitytoją galime supainioti tapatindamiesi su lyriniu herojumi. Pavyzdžiui, poezijos vakaro metu raudonu automobiliu perskaičiau savo eilėraštį apie keturis vaikus. Po susitikimo prie manęs ateina vyras ir klausia: "Ar jūs tikrai turite keturis vaikus?" Dažnai žmonės samdomi asmeniškai, lyrinis herojus tapatinamas su autoriumi. Aš paaiškinau, kad taip nebuvo, galbūt situacija buvo panaši arba šiek tiek priminė.

Bet jame sakoma: „Rask mane tokią, kokia esu, rask tai, ką radau“. Vis dar esantis vyras pasiduoda ir atskleidžia savo asmeninio lauko plutą. Gal sapne turėjote keturis vaikus? Aš sutikau tą patį eilėraštį apie meilužį, kuris šniurkštelėjo vyrui į ausį. Nesusitapatinkite su šiuo žmogumi, kurį nustebino ši situacija. Tik jautriai rašyti gali kuratorius, patyręs panašių dalykų.

Galima apibūdinti kitas patirtis. Čia ir yra talentas išreikšti situaciją, kuri taip pat jautriai ir įtikinamai paliečia skaitytojo širdį. Ir apgauti.

Poezijos kalba yra prerija su vaizduote, su tikrais ar išgalvotais dalykais?

Tikrai taip. Kartais sunku pasakyti, kas yra tikra, o kas - išgalvota. Leiskite skaitytojams nuspręsti. Bet viskas išgyvenama, jaučiama, matoma ir mokoma ne tik mokykloje ar akademijoje. Kiekviena karta rašo kaip išlaisvinantis demonas savyje.

„Aš esu šiame banke / ir bankas yra ant manęs / aš turiu banką ant savęs / banke, kuriame esu banke“ („Aš esu banke“). Galima sakyti, kad tai nėra nė vienos, bet visų jūsų poezijos knygų šūkis. Jus gali įkvėpti senas žvejų kaimelis prie Baltijos jūros Kuršių nerijoje Arenshope. Kur kiti jūsų kūrybos šaltiniai??

Nuo kontakto su gamta ir nuo jos. Vaikščiojimas, kelionės, susitikimai, knygos, patirtys ir atradimai tampa įkvėpimo šaltiniu. Sunku rasti laiko sau. Pabusk su savimi ir klausykis upės garsų, jūros bangų ir paukščių tweetavimo. Mūsų tėvai ir seneliai, sunkiai dirbę laukuose ir soduose, girdėjo gamtos balsą.

Viskas arti. Po daugelio metų, kai važiavau iš Klaipėdos į Nidą, sustojau ir pamačiau pirmą kartą - Juodkrantėje. Juodoji pakrantė, Juodoji giria, senoji gatvė ir vilos, išsibarsčiusios rudeniniais lapais ir galbūt tik drožinėtais drožinių likučiais, leidžia manyti, kad miestas ne taip seniai buvo prabangus atostogų kurortas Rytų Prūsijoje. Atviras - neatrastas - su išgalvotomis istorijomis, žmonėmis, nuotykiais, patirtimi. Šimtamečiai medžiai - puselės, ąžuolai, eglės.

Švelnūs vyrai ir moterys ėjo Sengire keliais. Mieste, atvežtame iš užsienio, vasarą palmės. Senais degalais plaukiantys žvejai, gintaro kasininkai ir poilsiautojai iš atokiausių tremties regionų sprogo iš prabangių garlaivių.

...

Kiekvieną dieną stengiuosi rasti laiko ir keliauti 6000–10 000 žingsnių. Kartais einu mišku prie jūros, kartais - siauromis senamiesčio gatvelėmis. Klaipėdos teatro aikštėje Turgaus gatvėje daugybę istorijų primena asfaltuotas uostamiesčio grindinys. Fotografuoju ar užrašau mintis. Aš taip pat naudoju senamiesčio istorijas kurdamas garso vadovą į Klaipėdą, kuris palengvina turistinius maršrutus po miestą. Kartais sėdžiu į mašiną ir einu iki Palangos, Kretingos, Priekulių

...

Elektroniniam garso vadovui, sukurtam Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos iniciatyva - naudojantis mobiliąja programa „Susipažink su uostamiesčiu su Tarava Anike“ - buvo suteikta teisė vadintis naujuoju Lietuvos skaitmeniniu knygynu. Audiogidas „Klaipėdos gidas“, atstovaujantis klaipėdiečiams, kruizinių laivų turistams ir kitiems miesto svečiams susipažinti su Klaipėdos istorija ir kultūra, atstovaus Lietuvai JT remiamame „World Summit Awards“ (WSA) konkurse. Džiaugiuosi, kad sukūriau šio garso vadovo tekstus.

Atrodo, kad net virtuvės puodas su visu turiniu galvoje virsta poezija.

„Žuvies kepimas“: „verdanti žuvis / verdantis vanduo / krentantys pelekai / uodegos pelekai ir / sriubos mėsa / išsikišęs pilvas / daugybė jūros / moliuskų žvynelių / sustiprintos / erotinės spalvos / moterys ir vyrai / laižyti pirštus kaulais / pipirų skoniu“

Priėjęs prie kranto stebėjau, kaip mano partneris verda žuvį. Labai skiriasi nuo to, ką padarė mano mama. O žuvies virimas tapo eilėraščiu. Kartais manęs klausia, kodėl randu gyvenimą per skalbinius. Gyvenimas yra mūsų gyvenimo dalis, gera suteikti jam kitokią spalvą, šešėlį. Kodėl reikia rašyti tik apie meilę, romantiškas nuotraukas? Man patinka ir tikros spalvos.

"Guliu nuoga / iš eilės su A. Martenso knyga. / Vejos šonas atsiveria: / Dviejų vyrų akys žiūri ir griūva. / Aš apnuoginu savo nuogumą" ("Paplūdimys"). Jūsų poezijoje yra daug puikios erotikos. Primena eilėraštį „Istorija be pomecų ar gražių prostitučių Anglijos bulvare“. Arba tikrai jausmingiausi erotiniai parazitinių asketų tekstai?

ES negali pasakyti.

Nemanau, kad tu asketas. Sprendžiant iš jūsų kūrybos, moterų gyvenimas yra ir taurė vyno, ir bohemiško pykčio, ir smagi patirtis...

Kas yra tiesa ir kas yra melas? Kur yra ši tikroji riba? Eilerasti jaunai paleistuvei yra geriausias būdas keliauti po Europą. Išgirdo daug meilės istorijų. Mane įkvėpė Monakas ir Nicos Kunigaikštystė. O eilerasti „paplūdimys“ geriausiai parašytas paplūdimyje, žurnalo „Nemunas“ puslapyje...



D. Labucio nuotr.


Jo negalima sukurti be meilės, be erotikos, be tam tikro gyvenimo pertekliaus?

Rašykite dar būdami gyvi ir tikri. Viską išgyvename labai emociškai, ypač meilėje. O nelaiminga meilė spinduliuoja kūrybinę aistrą. Apskritai manau, kad mintis, kuri mane žavi, niekada neįsitrauks. Jis turėtų būti parašytas tol, kol jis įkaista kaip geležis arba sudaro stiklo masę. Viduje jaučiamų minčių esmė yra tarsi pasakų ar mistinio pasaulio istorijų herojus, keliaujantis iš kartos į kartą, pasakojamas senelių, tėvų, aistringas ir jaučiantis didelę meilę vaikams ir anūkams ... jis skris kaip paukštis.

Dieviškiausias žmogaus laikas yra vaikystė. Tačiau tik vėliau žmogus atranda savo vaikystę ir ją padidina. Kas ten svarbiausia?

Mano vaikystė buvo Dzūkijoje, Varenos rajone, gražiame Milvydo kaime. Senelių kieme duonos ir meilės užteko visiems anūkams. O dabar auga sodas, kurį pasodino mano senelis - obuoliai, slyvos. Ąžuolas apsaugo namus nuo kirminų ir žaibo. Mociutė nešiojo gražius demonus. Ir atsiprašau. Saugau.

Pacituosiu ištrauką iš savo „nužudytos knygos“: „Stovintis pirkinys Dzūkijos kaime. Tarkime, arkliai apaugę takais. Ir ji toliau grįžo į gražų, žalią, vasarišką, gyvą, girgždantį kaimą. Vos tik kažkas išgirdo dainas. " sėdėjo prie stalo ir valgė mociutes keptus bulvinius blynus. Dazydavo i verasceka. Jie nebuvo ragavę nieko skanaus. Niekas dabar nedega pečių, bulvės neluptos, metalinės trintuvės netrinamos ir banda nekepama ant šakų. Ne. Per daug prabangos, per daug prabangos, per daug "

Likimas jus dosniai apdovanojo susitikimais su talentingomis asmenybėmis. Kokie yra tokių pažinčių pėdsakai sieloje? Ar tai turėjo įtakos jūsų kūrybai???

Esu dėkinga už likimą susitikti su talentingais žmonėmis. Pamenu, vaikystėje poetas Martynas Vainilaitis miške parodė savo sostą. Tai buvo nedidelis sąmoningas įtempimas tarp lagaminų pusių. Poetas dažnai ten eidavo vienas, kai norėdavo pabusti tyloje. Šiuo metu perskaitykite ženklą „Mėlynasis varpas“: „Šis kalnas ir jūs žinote / ten, Nemuno vingyje, / didžiulių medžių apsuptyje / vadinkite mėlyną dangų. Ypatinga aura.

Kai įstojau į Rašytojų sąjungą, Vytautas P. Bloze man pateikė rekomendaciją. Tuo metu jis gyveno name netoli Klaipėdos. Dažnai sutikau poetą, kuris vaikščiojo po krantą. Kai įėjome, jis pasakė, kad nori nusipirkti riedučių. Jie gražiai ir išmintingai kalbėjo apie šiuos riedutininkus, nes norėtų, kad jie sėdėtų vežimėliuose, nors jau buvo garbaus amžiaus. Labiausiai apie tai parašyta Blozės eilėraštis.

„Noriu būti kaip žuvėdra su maža galva ant uolos ...“ - kartą tavo sielos brolis Sigitas Geda. Jos knyga „Baltosios žuvėdros dainos“, išleista 2014 m., Įvertinta Ievos Simonaitytės premija. Kodėl nerandate šešerių metų Kaip atsiranda kūrybinės pertraukėlės?

Aš visada rašau be pertraukos, bet ne visada rašau poezijos knygose. Ir dabar savo kompiuteryje turiu daug parašyto teksto - poezijos, apmąstymų. Kartais pajuokauju: „Nužudytos knygos“.



D. Labucio nuotr.


Jūs pats iliustruojate savo knygas. Net eilėraščių pavadinimai yra perkeltiniai - „Baltas kvadratas juodame fone“, „Persodintos gėlės“. Kas prideda - iliustracijos linijos ar iliustracijos linijos? Ar satinas iš tikrųjų vadinamas Eilerascio???

Prisimenu - jaučiu velnišką norą tapyti. Pabudau nuo riksmo ir kaukimo spalvos. Mano mažoji dukra tris kartus per savaitę lanko meno mokyklą ir tapo molinga. O aš tiesiog lakstau po namus, susitvarkau ir neišvalau proto, savo kambario ... Aš pykstu.

Einu į balkoną, ten yra mano naujas molbertas, o drobė yra ant spintos ir po lova. Spalva mažėja, o mane kamuoja neviltis ir prislėgtos nuotaikos, nes netapau. Turiu eiti ir dirbti. Aš esu kvalifikuotas menininkas, kuris švaisto savo talentą ir paverčia žinias bei talentą dulkėmis. Iškirpkite viską, atidarykite paslaugą. Aš teisus ir liečiu. Turiu tai padaryti ne tik aš, bet ir. Bent viena nuotrauka per savaitę. Kokia palaima yra atidaryti spalvotas dėžutes ir išdėstyti jas ant naujų palangių, padengtų stalčiais...

Lėtai ramiai išsitraukiau spalvas iš krepšelių ir paleidau. Tada radau teptuką, mentelę, paletę. Drobę uždengiau molbertu. Juokingi tepinėliai. Ryskejo merginos trankomos. Tiesa, prieš pradėdamas naują darbą, palieku senąjį. Šiuos du darbus nutraukiau dėl nežinomos priežasties.

Gerai, todėl ne konteineryje. Dabar, po kurio laiko, galiu į juos žiūrėti kaip į valstybes.

O ką parašei apie savo vyrą - gintaro meistrą??

"Mes pozavome su Jo Didenybe Gintaru. Gintaro gabalą, kuris naktį buvo nuplautas banke, nuplautas vandeniu ir įstrigęs tarp akmens, rado mano vyras...

Paplūdimyje jo visada dejuodavo gintaras ir kiti papuošalai. Žaidėjas po šio vakaro užfiksuoto vaidmens, manau, kad Pami yra dar labiau. Gimėme ir užaugome prabangiausiame Lietuvos pajūrio kurorte, kurį ryte žadina ne motinos ar tėvo krūtys, o kregždės ir vėjo bangos. Lango atidaryti nereikėjo. Jura buvo čia, tik už šimto jardų nuo namo, nekviestas šoko į miegamąjį, svajones ir gintaro pripildytą gyvenimą

...

Taigi mes pozavome kaip tikros pozos su dukra šviesiame fone su mėlynu vandeniu. Viskas, ko reikėjo prie lango, buvo vėjas ir veja. Šiandien jis buvo ramus. Labai tylus. Kaip žinia, Juris Bernsteinas ramiai metasi į veją. Taigi dienos laimikis mus pasiekė audroje. Sutuoktinis gali pasakoti apie jūrą nuo ryto iki vakaro. Tai vienaip ar kitaip mus veikia. Ir visokių poetų, rašytojų, muzikantų ir jūreivių, žvejų, pakrančių tyrinėtojų. Būtų keista, jei būtų kitaip. "

Aš turėjau stebėti, kaip jūs renkate gintarą, kuris buvo išmestas iš jūros po audros. Žaibiškos gintaro istorijos tokiomis akimirkomis kaip knygoje „Kaip kirai rinko gintarą“??

Parašiau gintaro istorijas, kai pamačiau jūros gintarą. Buvo gražus saulėtas rytas

...

Leidinius sudaro apsakymai, pasakojimai apie gintaro kūrimą, gavimą ir rinkimą Baltijos jūros pakrantėje. Iš jo gaminami papuošalai.

Veikla vyksta Baltijos jūroje, olandų kepurėje ir Kuršių nerijoje. Pagrindiniai veikėjai - žuvėdra Aidis Vakaris ir Bangele Kolyte, ruonis Skalvijus Opa, gandras Skaudenis ir kiti jūros gyventojai bei mitologinės būtybės. Paputas kartu su medžiais išmeta įvairius gintarus į pietvakarių vėją - Baltijos jūrą. Keistas rudas žuvėdra tikisi pagauti išsvajotą gintarą, pasigaminti gražiausių papuošalų, tačiau, kad svajonė išsipildytų, paukštis turės sunkiai dirbti. Tai vyksta skirtingose ​​istorijose, nuotykiuose.

"Oi, beveik pamiršau pasigirti. Gintaro paieškos garbei parašiau tris haikus. Man tereikia rasti ir nerasti gintaro, kapeikų ar dėmių bangų išmestuose stikliniuose buteliuose. Rašykite. Praleiskite laiką. Leidžiate laiką prie kompiuterio tobulindami raktus ir pasakokite įvairiausias istorijas. Ar kam nors jų reikia? Ar skaitote? Kokią duoną valgysiu? Kaip maitinsiu kūdikį? Amžinas klausimas, kaip būti ar ne? Visi, gražus gintaras pajūryje randa, kuria ir neranda ... Nebent bangos negludina lazdos ar akmenuko. Ir tie, kurie neturi skylių. O, yra žmonių, kurie randa. Tai tiesiog praeina ir op, įdomiausi dalykai yra jų rankose ... "(Iš neskelbto tinklaraščio).

- Kiras Aidis Vakaris žinojo, kad geriausia dovana mylimam žmogui yra gabalas jūros gintaro. Jis norėjo patraukti gintarą, iš kurio aš galėčiau pagaminti stebuklingos galios amuletą savo brangiam liežuviui. Bangele Kojyte atrodo kaip tu (aš nežinau, ar tavo vyras panašus į tave). Arba istorijos - taip pat iš jų gyvenimo?

Parabolių apreiškimą garsiai ištarė mano dukra: „Mama, žiūrėk: kelias labai panašus į tave, o žuvėdra - teta“. Kūryba yra banga, kuri išteka iš pasąmonės. Yra menininkų, kurie per savo gyvenimą vienaip ar kitaip atkartoja savo portretus. Ar istorijos panašios į jas abi su mano sutuoktiniu? Kai kurie iš jų yra išgalvoti, kiti yra apgalvoti iš mūsų gyvenimo, tikri prototipai, tačiau jie taip pat yra netikri..

Ar du menininkai linksminasi tame pačiame namo kambaryje? Ar vis dar turite kovoti už savo erdvę, laiką, dizaino laisvę ir įspūdį??

Turime būti lygiaverčiai partneriai visose situacijose, nors Audrius teigia, kad svarbiausius sprendimus šeimoje turi priimti vyras. Tiek laiko mes turime bendras teritorijas, erdves, tam tikras ribas, savo pačių pasaulius, ir jie yra visiškai skirtingi. Taip ir gyvename.

"Veja su piktais delnais Talzo / Molini mano veidas". Tavo motyvas jūsų poezijoje yra susijęs su pavarde?

Kodėl gi ne? Vaikystėje vaikai tyčiojosi iš mano žodžių. Patyriau skausmą, vėliau dirbau, šis molio veidas tapo tarsi pasididžiavimas. Aš tokia galiu būti, nebeskauda, ​​priimu tai kaip komplimentą. Kartu jis pasakė: "Aš galėčiau būti keramikas Molite". Labai graži pavardė.

Kada buvai laimingiausia??

Čia ir dabar, ši akimirka. Kiekviena akimirka. Džiaugiuosi, kad geriu kavą, kad ant lango šviečia saulė, kad pavasarį žydi gėlės.

Ar paskyrėte eilę savo vyrui??

Visas gyvenimas - eilėraštis - atsidavimas vyrui. Gal jis ras mane mano eilėraščiuose, išgirs, ką noriu pasakyti. Aš nežinau.

Jūs tikriausiai turite daug netikrų gintaro papuošalų?

Jei man patinka jo sukurti papuošalai, lieku su savimi. Vyras padovanojo man labai gražų papuošalą. Rolandui Rastauskui, kai aš parodžiau: „Žiūrėk, kokią gražią gėlę žmogus padovanojo“, - nusijuokė jis.

Tikrasis Audrius yra tas, kad jūs sukūrėte nuolydį, kuris apsaugos jus nuo visų perspektyvų??

Žodžio „gintaras“ pagrindas yra „gintai“, tarsi jis būtų susijęs su žodžiu „ginti“. Taigi, jei tikime mitais, pasakomis, pasakomis ar legendomis, gintaras saugo ir saugo. Aš jums parodysiu, koks didžiausias gintaras pagavo Audrių. Dieną ir naktį jis pabudo prie jūros, kol buvo paduota tokia dovana. Jei nusiminsi, jis augs prie jūros. Gintaras kaip grybas parsinesa. 20 metų vaikščiojau palei jūrą ir radau tik nedidelį kiekį gintaro.

Jura jaučiasi kaip gyva būtybė?

Aprėpiu istoriją. Kai mano vaikai buvo maži, karta skambino ir šaukė: "Jura, aš tavęs nebijau!" Jis bijojo ir verkė. Sakoma, kad ji nėra neverta jūros, nes Neptūnas gali būti piktas.

Ar lengva keliauti per gyvenimą su gyvenimo eilėraščiais??

Poezija yra gyvenimo būdas. Ji visada kartu, Salija. Vaikai, baldakimas, fotografuoja tarsi kažko ieškodami. Poezija - visos jūsų mintys. Nors dabar kazino persmelkia posakį: „Gyvenimas nėra poezija, kartais tai yra proza“..

"
Kategorija:
Kaip nepersivalgyti per sventes?
Padekime vaikams lavinti taisyklinga laikysena