Pagrindinis veidaiMantas Jankavicius: „Kad galva prasviesetu, reikia sukretimo. Giliausia krize isgyvenau prie 5-erius metus“ (1)

Mantas Jankavicius: „Kad galva prasviesetu, reikia sukretimo. Giliausia krize isgyvenau prie 5-erius metus“ (1)

Mantas Jankavičs (38?) Atrodo, kad tai tikra sėkmė. Garsi dainininkė, charizmatiška aktorė, mielai ištekės už trijų vaikų tėvo. Paprastai pokalbiai su tokiais herojais nesitiki didelio atradimo, tačiau nuosavybės spinduliai netikėtai atskleidė kitą veidą.

Mantas Jankavičs: „Kad galva spindėtų, ją reikia purtyti. Aš išgyvenau giliausią krizę per 5 metus. "

""

Mantas Jankavičs (38?) Atrodo, kad tai tikra sėkmė. Garsi dainininkė, charizmatiška aktorė, mielai ištekės už trijų vaikų tėvo. Paprastai pokalbiai su tokiais herojais nesitiki daug atradimų, tačiau nuosavybės spinduliai netikėtai atskleidė kitą veidą.

">

Virginija Rimkuvienė

Žurnalas „Moteris“

„Parasyk“ redakcija

Padalinti:

Mantas Jankavičs: „Kad galva spindėtų, ją reikia purtyti. Aš išgyvenau giliausią krizę per 5 metus. "

""

Mantas Jankavičs (38?) Atrodo, kad tai tikra sėkmė. Garsi dainininkė, charizmatiška aktorė, mielai ištekės už trijų vaikų tėvo. Paprastai pokalbiai su tokiais herojais nesitiki didelio atradimo, tačiau nuosavybės spinduliai netikėtai atskleidė kitą veidą.

">

Jums gali patikti

KREPŠELIS

Lygesnis veidas ir švytinti oda - be skalpelio ir ilgai

Skydai

mylios

Vyrai gailisi labiausiai po skyrybų (5)

„Cosmopolitan“

Ikimokyklinio amžiaus vaikas

Kaip tėvai reaguoja į vaiko elgesį darželyje - neatsižvelgiant į tai, ar mokytojai jį drausmina, ar palieka (1)

Tavo vaikas

Aplinka

Iki rudens pabaigos turi būti atliktos 6 svarbios sodo darbai

Mano namai

psichologija

Savaitės horoskopas: meilės santykiai bus svarbūs

Moteris> <

MRS / A. Solomino nuotr.

Prenumeruoti

Žurnalas internete!

Manta, ar tavo biografijos pradžia man pasirodė šiek tiek neįprasta? - Gimėte Vilniuje, bet užaugote Kėdainiuose. Dauguma lietuvių persikelia iš provincijos sostinės, o ne atvirkščiai. Kaip tu čia atsiradai?


Nieko neįprasto. Džiaugiausi tuo, kas nutiko kas antroje Lietuvos šeimoje: mano tėvai išsiskyrė, mama susirado ką nors kitą. Jis buvo kilęs iš Kėdainių, todėl persikėlėme į Kėdainius. Tuo metu man buvo 6 metai. Prisimenu keletą gyvenimo epizodų Vilniuje. Mes su tėvais gyvenome Jeruzalės pusrutulio bendrabutyje. Šioje vietoje buvau praėjusį rudenį. Mane labai sujaudino šis sugrįžimas. Norėjau atsistoti prie savo namų durų ir rankomis nuvalyti turėklus.


Kartu viskas taip arti ir kitaip. Ir vaikystėje tie turėklai atrodė didesni. Mano mama dirbo pieno gamyklos direktoriaus sekretore ir buvo antras asmuo įmonėje. Aš juos laiku prisimenu kaip rojų. Po darželio nuėjau į mamos darbą, kur galėjau valgyti pilnus ledus. Aš esu vienintelis vaikas iš pirmosios tėvų santuokos. Turiu dar vieną seserį ir vedusius du brolius - tėvą. Teta dabar turi kitą šeimą, ji gyvena Norvegijoje, todėl bendraujame rečiau.


O, kai tik Tecio Hall vaikas?


Mes mažai bendravome. Kitas miestas, kita šeima ... Važiavau į Vilnių jų aplankyti, bet ne per dažnai. Nesakau, kad nejaučiau poreikio praleisti daugiau laiko su tėvu, ir būtų keista, jei nesijausčiau dėl to įžeista. Kai esi vaikas, visada nori atkreipti dėmesį. Tie, kurie užaugo ankstyvose šio žanro stadijose, greičiausiai supras, apie ką kalbu. Visa ši patirtis daro įtaką mano saugumo jausmui, atsiliepia visam likusiam gyvenimui, tačiau negaliu sakyti, kad vis tiek dėl kažko pykstu ar skaudu. Tai yra dalykai, kurių negali sąmoningai vertinti, bet kurie traukia save atgal. Neturėjau drąsos apie tai kalbėti.


Galbūt Patevio tėvo vaidmuo buvo sėkmingai įvykdytas?


Negaliu palyginti jausmo, kurį patiriate, kai jus užaugina tikras tėvas ir patėvis. Pakviečiau jį eiti, jis buvo svarbus mano gyvenime, jis mane užaugino ir tapo vyro pavyzdžiu. Kaip iš tikrųjų priimti patėvį, jei neturite tikro auklėjimo modelio? Gal kiekvienas iš mūsų skundžiasi net gimusiais tėvais - galbūt kažkada skaudėjo, o gal jie nieko nepadarė. Visi darome klaidų, nesame tobuli. Įskaudinome, įskaudinome tokį gyvenimą. Tai yra mūsų tapatybės dalis.


Ne mažiau įdomu buvo ir tai, kad baigėte profesinę mokyklą, kur išmokote automechaniko-suvirintojo specialybę. Traukia technika ar tiesiog blogas mokslas?


Manau, kad vaikystėje tiesiog neturėjau didelio tikslo ar svajonės, man užteko to, kas yra. Tėvai taip pat neturėjo man ypatingų užmojų. Be to, mokslai žlunga. Jei penktoje klasėje pradedi nesuprasti matematikos, nustok gilintis. Kiek galėjau žinoti, buvau beviltiška, o mane užjaučiančios merginos man parašė. Taigi nebaigiau 9 klasės taip. Mano motina, žemiškas vyras, nesijaudino dėl didelių dalykų, ji išmintingai man pasiūlė darbą, iš kurio galėčiau valgyti duoną. Taigi aš vėl buvau profesionalo vaidmuo. Lankiau ir muzikos mokyklą, nors jos nebaigiau. Man nepatiko teorija, aš nusprendžiau kurti muziką geriau. Tai mane ramino, tai buvo saviraiškos dalis. Mano kolegos klausėsi metalo, augino ilgus plaukus, įsidėjo odines striukes ir buvo roko grupėje „Silence Zone“. Muzika mane sužavėjo, bet neįsivaizdavau, kaip ją paversti savo kūryba.


Kai buvau 19-os, atvykau į Vilnių ir pamaniau, kad noriu tapti muzikos vadybininku, tačiau tuo nespecializavau. Buvau trombono klasėje Juozo Tallat-Kelps konservatorijoje Vilniuje. Net nebuvau įsikibusi į šį instrumentą. Manau, kad sėkmė buvo įmanoma tik todėl, kad ši specializacija nesujungė grupių ir konservatorija turėjo kažkaip suformuoti orkestrą. Žinoma, turėjau klausytis ir supratau tą muziką, juk grojau daugelį metų. Aš nebaigiau konservatorijos, bet išėjau iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos. Ten gavau net dvi specialybes - dainavimą ir tromboną.


Jos muzikinė veikla svyruoja nuo išdykusių hitų, tokių kaip „Ciuozki“ ar „Šiandien tu man graži“, iki miuziklų. Visuose jūs sukūrėte pagrindinius vaidmenis: „Meilė ir mirtis Veronoje“ - Romeo, „Paryžiaus katedra“ - kvazimodikai, „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ - Žygimantas Augustas, „Zalcburgo karalienė“? - Zalcio. Kuo zavi sis žanras?


Jis unikalus tuo, kad sujungia daug skirtingų išraiškos priemonių. Balsas, judesys, vaidyba, šokiai, kostiumai, dekoracijos - viskas, ką turite, gali būti suprojektuoti vienu metu. Man labiausiai įsiminė pirmasis miuziklas? - „Meilė ir mirtis Veronoje“. O svarbiausia tiek profesiniu, tiek asmeniniu požiūriu? - „Zygimanto Augustos ir Barboros Radvilaitės legenda“. Aš buvau vienas iš šio muzikinio šou iniciatorių, viską darėme nuo nulio - kūriau muziką, libretą ir scenografiją. Mes surinkome daug labai stiprių asmenybių. Komandą sudarė Anzelika Cholina, Kipras Masanauskas, Romas Lileikis, Marijus Jacovskis, Juozas Statkevicius, Sigute Stonyte, Kostas Smoriginas ir kiti profesionalai. Norėjome surinkti geriausius ir sukurti stebuklą, kurio dar nebuvo Lietuvoje. Tai buvo labai ambicingas miuziklas už didžiausią biudžetą mūsų šalyje, todėl didelė atsakomybė. Akivaizdu, kad didelės viltys ir stiprios asmenybės užprogramuoja tam tikrus konfliktus. Viskas? - kūrybingas, talentingas, turi savo viziją. Visų susitaikymas yra geriausia nuolankumo mokykla. Tai buvo sunkus momentas, sankryža. Ne laikas atsitraukti nuo šio projekto. Prieš pat premjerą nebuvome tikri, ar kūrinys sužibės dienos šviesoje. Kai galvojome visa tai išmesti, išgyvenome tik per plauką. Dabar suprantu, kokia neįkainojama yra ši patirtis. „Rodeme“ miuziklas ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje. Beje, paskutinį kartą Kaune jį pamatyti bus galima balandžio pradžioje.



MRS / A. Solomino nuotr.



Kokią patirtį ji suteikė jums kaip asmenybei?


Supratau, kad nieko nereikia daryti. Visus kažkas įžeidžia, ir tu negali visko suvaldyti. Kaip solo dainininkui, kuriam priklauso visa scena, sunku nuimti karūną ir suvokti, kad tu esi tik ledkalnio viršūnė. Jūs turite visus plojimus ir gėles, tačiau ledkalnio pagrindas yra kiti žmonės, kurie dažnai yra nematomi ir nuo kurių priklauso jūsų pasaulis. Tik neseniai supratau, kad be partnerystės nieko gražaus negimsta. Man labai sunku atskirti darbą nuo asmeninių santykių. Širdis nori, kad asmeniniai santykiai būtų pagrindiniai, grindžiami tikrumu, nuoširdumu, atvirumu, be veidmainystės ir apsimetinėjimo, bet aš suprantu, kad to negalima pasiekti 100%. Mes visi norime daugiau ar mažiau gauti naudos iš kitų žmonių. Pakalbėkime atvirai, bet visi turime savo interesų: vienas bando ką nors sužinoti, kitas? "" Gal tu tyli, nes jis nenori pakenkti savo įvaizdžiui. Nežinau, kiek galiu būti atvira nesuteikdama galimybės kitiems išnaudoti savo silpnybes. Užmegzti autentiškus santykius sunku be atvirumo, tačiau tam reikia drąsos. Dabar aš jo ieškau. Jei ką nors darau tik dėl pinigų ar kitokių asmeninių tikslų, man skauda širdį. Partnerystė turi prasidėti nuo dialogo, ir tai naudinga ne tik kam. Paimkime mano naujausią projektą su „Monique“ - daina ir vaizdo įrašas „Ateities žmogus“. Aš galiu į tai žiūrėti kitaip. Ne paslaptis, kad šis darbas padeda Monikai pritraukti daugiau vyresnių, o man - jaunesnių auditorijų. Taigi tai naudinga jums abiem. Tačiau be bendro tikėjimo muzikos nevertėtų nepradėti.


Galbūt ieškodamas nuoširdumo, tikrumo ir atvirumo sutikai dalyvauti lietuviško balso projekte. Vaikai "?


Tiesa, apie šį projektą galvojau kiek kitaip. Maniau, kad tai lengviau nei žaidimas, bet tai nebuvo žaidimas. Vaikų jautrumas, pažeidžiamumas, tikėjimas visais ir pasauliu yra geras - gražiausias ir brangiausias dalykas žemėje. Manau, visi slapta bando atgauti šią vaikišką naivumo būseną. Tuo pačiu metu - ir su didele atsakomybe. Šis projektas diktuoja savo žaidimo taisykles, jis netrukdo kovoti ir varžytis. Negalite nusigręžti nuo visų vaikų, bet tuo pačiu negalite galvoti ir apie tai, kaip jaučiasi tas, kuris negrįžta. Gal jis visą laiką jaudinosi, ruošėsi, jaudinosi ir net tėvai buvo spaudoje. Tam, kurio niekas nepasirinko, vanduo tekėjo iš žąsies, o kitas jautėsi atstumtas, nieko vertas, nemylimas, tarsi visas jo pasaulis būtų žlugęs. Gal nesukdamas palaužtos širdies vaikas pamatys, kad jausis ilgai. Nežinau, kas lemia vaiko reakciją ar kas. Gal tam tikri charakterio bruožai, savivertė, tėvų ryžtas? Profesionalūs psichologai dirbo su projekto dalyviais, tačiau viskas yra nepaprastai individualu, o programos formatas yra tas pats. Tai buvo nežmoniška našta visiems teisėjams. Net žodis „teisėjas“ šiuo atveju skamba žiauriai. Tarsi turėtum teisę pasirinkti, kas yra blogai, o kas - gerai. Žinau, koks jausmas girdėti tokį sprendimą. Kai buvau maža, išgirdau, kad manęs nemyli, nemoku dainuoti, kad iš manęs nieko nebus. Ypač skaudu, kai tai sako ne svetimi žmonės, o artimiausi žmonės. Kita vertus, be šios traumos nebūčiau toks, koks esu dabar. Tai padeda dvasiškai augti. Dabar kartais dėkoju žmonėms, kurie mane įskaudino.



MRS / A. Solomino nuotr.



Gal esate per daug jautrus viskam? Kaip manote, kodėl šie vaikai kenčia? Ar girdėjai iš savęs ar savo tėvų???


Gali būti, kad į tai žiūriu per daug subjektyviai ir empatiškai, nes negirdėjau nei vaikų, nei tėvų skundų. Buvo ir daugybė puikių dalykų. Vaikai labai gerai bendravo, palaikė ir šaukė vienas kitam laimę. Wyschnait ant torto buvo galutinis. Tai vaikystės svajonių išsipildymas, nevykėlių nebuvo.


Yra ir kitų pavojų. Jei vaikas paragauja pasagų per greitai, jam pasidaro per sunku susitvarkyti. Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje netrūksta per anksti išnykusių į depresiją nugrimzdusių žvaigždžių. Ar pati nebuvai žvaigždė????

Žvaigždės? (Tyliai) Bandau rasti žodį, kuris nepaveiks mano jausmų. Žvaigždė turbūt per maža ... Esu buvęs Pauksciu taku. Pakviesti merginą šokti? Nesamone. Tik jūs pakviesite mane! Manau, kad visi, kurie anksti pateks į Slovėniją, praeis šį etapą. Būdamas 13-os pradėjau groti „Zone of Silence“ grupėje. Žaidėme per miesto pertrauką, turėjome daug sirgalių. Būdami 14 metų jau buvome koncertavę pilnoje Kedainių kultūros namų salėje, bilietai į koncertą kainavo 2 litus.


Kaip pavyko vėl tapti normaliu žmogumi??


Kol kas nesu tikra, ar esu normali. Gyvenimas nėra laisvas, ir jis išmeta mus iš tam tikrų situacijų. Paprastai norint šiek tiek pašviesėti, reikia šiek tiek papurtyti galvą. Aš išgyvenau gana didelę krizę. Tikriausiai giliausiai gyvenau prieš 5 metus. Turėjau problemų dėl alkoholio ir narkotikų vartojimo. Aš kentėjau ne tik dėl savęs, bet ir dėl visos aplinkos. Buvo problemų su šeima, draugais, pažįstamais ir darbu. Galų gale prasideda depresija, įskaitant neviltį. Tai gali sukelti savižudybę. Bet Dievas to norėjo kitaip, o dabar einu kitu keliu. Beveik 5 metus nevartoju alkoholio, stengiuosi būti sąžiningas savo ir savo artimųjų atžvilgiu. Jei tada nebūčiau atskleidęs savo tikėjimo, galbūt nebūčiau gyvas. Tik neieškokite tragedijos, aš kalbu apie laimingus dalykus. Kad ir kaip sunkiai galėtumėtės, kad ir kaip sunkiai kentėtumėte, visada yra viltis ir išeitis. Aš einu ne su aureole, o tik savo keliu. Ir dabar šimtai kasdien krenta į purvą, aš vėl keliauju, bandau dar kartą. Žinau, kad bus mišrių veislių, bet vis mažiau jų bijo.


Tuo metu filme „Kelyje“ vaidinai begalinį roko muzikantą, kuris netyčia sutiktą merginą ištraukia iš vaikų namų. Žiūrėti šį filmą daugiau nei sukurti vaidmenį toli gražu nėra jūsų asmeninė patirtis.


... ir blizgančios tavo plunksnos, kuriomis mojavau scenoje, tiesa? Tai jau vyksta, jei fotografuojame grynuosius. Scenoje daugelis iš mūsų atrodo laimingesni, talentingesni, gražesni, tačiau iš tikrųjų gyvename tą patį gyvenimą kaip ir normalūs žmonės ir dažnai - ir daug siaubingiau. Beje, šis herojus man yra artimiausias.


Savo herojiškuose filmuose užbaikite „Tadas Blinda. Pradedant „pasididžiavimu“ ir „Valentino vienas“, tiesa? Beje, buvo malonu filmuoti paskutines erotines scenas?


Pasakysiu sąžiningai? Tai nėra filmas, kuriuo didžiuojuosi. Kita vertus, šis vaidmuo taip pat yra mano kelio dalis. Ir pamoka. Ačiū už tai, bet nebenoriu tokių vaidmenų.



MRS / A. Solomino nuotr.



Kalbant apie Tado Blindo vaidmenį, džiaugiuosi, kad esi per graži. Ar dažnai teko susidurti su berniukų saldainių etiketėmis? Nenorėjote įrodyti, kad esate ne tik žavi, bet ir profesionali?


„Įrodyti“ šiuo atveju yra pagrindinis žodis. Kaip manote, kokia buvo mano krizių priežastis? Pirmas? - noras ką nors įrodyti, išvengti savo įvaizdžio. Jūs neatsakote už tai, ką gamta apdovanojo ar privertė kalti, kad esate graži, tačiau labai svarbu tai pabrėžti. Su šia gražuole galite nufilmuoti filmą „Valentinas vienas“ ir uždirbti daug pinigų. Tiesiog būk laimingesnė?


Jūs niekada nenaudojote savo grožio?


Aš meluoju, niekada nesakau, kad visiems patinka dėmesys, ir aš jo sulaukiau labiau nei mano kolegos. Tai linksmas, pagirtas, vadinamas, žavėtas, išraiškingas komplimentas, tačiau pamažu supranti, kad tai labai lengvas kelias ir kad jo niekur nėra. Tai graži moteris (61 metų Milda Bliumenzonienė akis į akį žvelgia į moters kovo mėnesio numerį). Matote, kad ji yra subrendusi senatvėje, kad jos grožis kyla iš patirties, tikrumo ir žinių, kurios spindi jos akyse. Mes visi to ieškome. Dabar suprantu grožį ir seksualumą, bet tai nereiškia, kad nepastebiu fiziškai gražios moters. Aš juk normalus vyras.


Jau 17 metų gyvenate su žmona Ieva. Ilgą laiką, ypač atsižvelgiant į jūsų populiarumą ir į tai, kad daugiausia dėmesio skiriate pramogų pasauliui. Kaip man pavyko atsispirti pagundoms ir išsaugoti santykius?


Mūsų draugai mus vadina dinozaurais ... Ištekėjau labai jauna, nes buvau visiškai įsimylėjusi. Tačiau būtų lengva pasakyti, kad tai buvo meilė. Svarbiau yra pareiga būti su žmogumi, o kai pirminė aistra atslūgsta, kai atrodo, kad jis jo nebemyli. Ar tikrai reikia gimti? - slysti, kristi, sunaikinti, vėl keltis ir vėl vaikščioti. Tik per visą šį ištrauką ir atkaklumą galite pasakyti, kad tikrai mylite. Mano žmona yra vienintelis asmuo, kuriuo besąlygiškai pasitikiu. Žinau, jei būčiau bejėgė lovoje ir paskendusi, Ieva ją sutvarkytų. Ir jokios pagundos, džiaugsmai, karjera pasaulyje negali būti aukščiau už šį suvokimą. Su šiuo žmogumi ir per jį norėčiau atsidurti, auginti sąžiningus vaikus, senti ir mirti kartu. Negaliu sakyti, kad esu tobulas vyras ar kas nors kitas. Reikia laiko, kol supranti, kad visi šie aistros ir nuotaikos blyksniai yra niekas. Manau, kad žmonės, kurie skiriasi nuo retų problemų, yra silpni ir bailūs. Jie neturi drąsos traukti vainikus ir laikytis kartu.


Kai pažiūri, sunku patikėti, kad esi senelis, auginantis tris telyčias. Papasakok apie savo tėvus.


Labai džiaugiuosi, kad visi vaikai pasirodė vienu metu ir yra labai skirtingi, todėl man nėra nuobodu gyventi. Vyriausias šuo Benas yra meniškas, labai kūrybingas, jautrus. Beje, jis grojo su manimi miuzikle „Legenda apie Zigimantą Augustą ir Barborą Radvilaite“ ir A. Holinos „Anoje Kareninoje“. Jis nori būti aktoriumi, o aš tuo kremtu jam dantis. Aš jam nieko nesakau, bet ir neskatinu. Benas eina ta linkme vienas. Antrasis šuo Herkus yra tikras sportininkas - futbolininkas, kompanijos siela. O mažoji 1,5 metų dukra Upe priverčia mane ištirpti. Visa mano vyriškumas šalia jos ištirpsta. Jaučiuosi kaip skuduras, kuriuo ji gali išvalyti kojas. Nesigailiu ir esu labai laiminga. Stengiamės praleisti kuo daugiau laiko kartu, nes man to labai trūksta. Taigi mes einame tik į kalną.


Jūs tiesiog atrodote tobulai. Niekada nenorite pabėgti nuo vaiko ir tiesiog pabusti vienas?


Kodėl tu to nenori?!. Kalnuose sutikau draugą. Aš sakau: "Ar atostogaujate su savo šeima?" Aš taip pat turiu šeimą. Faina ... “Jis atsiduso. Juokauju, kad po tokių atostogų turiu ilsėtis savaites. Jis pataiso: "Bent? Du." Esu patenkinta tuo, ką turiu, bet nesakau, kad tai labai paprasta. Problema ta, kad esu pasipiktinęs vyras, viską atiduodu sau. Mano žmona dirba daugiau nei aš, bet ji išlaiko pusiausvyrą. Ieva yra kertinis mūsų šeimos akmuo, ant kurio viskas stovi. Man sunku rasti aukso viduryje, bet bandau sukurti režimą. Kovo mėnesį išjungiu pasaulį, išjungiu telefoną ir neriu į kūrybinį darbą. Aš ilgai tylėjau, bet dabar jaučiau, kad turiu ką pasakyti.


***.


Žurnalas moterims, 2019 '04


Galite užsisakyti žurnalo „Moteris“ logotipą už mažesnę kainą cia.

"
Kategorija:
Lankstus it akrobatai
Praeities grozio etalonu atzalos: kas islose genu loterijoje? (FOTO)