Pagrindinis astrologijaLietuvos nacionalinis dramos teatras kviecia i penkta sezono premjera – spektakli „Didysis kelias“

Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviecia i penkta sezono premjera – spektakli „Didysis kelias“

Lapkričio 7 ir 8 dienomis Lietuvos nacionalinė drama kviečia į penktojo sezono premjerą. Spektaklis po rugpjūčio Strindbergo pjesės „Didysis kelias Vilniaus filmas kartu“, režisierius Jonas Vaitkus.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia į penktąją sezono premjerą - spektaklį „Didysis kelias“.

""

Lapkričio 7 ir 8 dienomis Lietuvos nacionalinė drama kviečia į penktojo sezono premjerą. Spektaklis pagal Augusto Strindbergo pjesės „Didysis kelias“ motyvus Vilniaus kino ansamblyje, režisierius Jonas Vaitkus.

">

www.

„Parasyk“ redakcija

Padalinti:

Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia į penktąją sezono premjerą - spektaklį „Didysis kelias“.

""

Lapkričio 7 ir 8 dienomis Lietuvos nacionalinė drama kviečia į penktojo sezono premjerą. Spektaklis pagal Augusto Strindbergo pjesės „Didysis kelias“ motyvus Vilniaus filme, kurį režisavo Jonas Vaitkus.

">

Jums gali patikti

Žurnalai

Gyvenimas be atliekų: rinkitės ekologiškus produktus

Skydai

mylios

Vyrai gailisi labiausiai po skyrybų (5)

„Cosmopolitan“

Maistas ir sveikata

Gydytojas atsako: Kaip tinkamai nuplauti neurodermitu sergantį vaiką (1)

Tavo vaikas

Aplinka

Iki rudens pabaigos turi būti atliktos 6 svarbios sodo darbai

Mano namai

Veidai

Alma Adamkienė: „Tu turi būti savimi“

Moteris> <

Puikus kelias

D. Matvejevo nuotr.

Prenumeruoti

Žurnalas internete!

Sukurti šiam pastatymui muziką jis pakvietė kompozitorių Oleksandrą Symko, kurį sutiko dirbdamas Ukrainoje. Su kompozitoriumi bus aptarta laidos muzika ir darbas repeticijose Daiva Sabasevičienė.


Kuo ši kelionių drama su septyniomis stotelėmis „Didysis kelias“ tokia ypatinga??

Prieš pradedant rašyti muziką, man visada svarbu ją pajusti - ne girdėti, o jausti. Muzikoje svarbu ne natos, o tai, kas slypi už jų. Taip pat ir tekstas. Svarbu tai, kas slypi tarp eilučių. Šioje tyloje tarp natų kuriama muzika. Man Strindbergo puikus būdas yra atpažinti gyvenimą iš gyvenimo meilės. Vieniša, graži vienatvė, norinti ištirpdyti viską, kas brangu. Ir paskutinę akimirką prieš išvykdamas vyras pamato, iš kur ir iš kur.

Visada stengiuosi sėti seklumą, iš kurio vėliau išaugs visas muzikos medis. Bet to nepakanka „Große Straße“. Su pagrindiniu veikėju mes esame skirtinguose kambariuose su savo ypatumais ir spalvomis, todėl būtina sukurti atskirą ir unikalią atmosferą. Muzika stilistiškai persipina su pseudoetnizmu ir klasikos, džiazo, hip-hopo, roko ir elektronikos užuominomis. Kaip konstanta, pavyzdžiui, vieniša laidžioji membrana, violončelė patenka į spektaklį.



Kompozitoriaus O. Symko D. Matvejevo nuotr.


Kaip dažnai Strindbergas stato Ukrainoje??

Deja, negirdėjau apie Strindbergo pastatymus Ukrainoje. Ir aš nesutikau šio autoriaus priešais „Große Straße“, todėl labai džiaugiuosi turėdamas galimybę pats jį atrasti...

Sukursite sunkiausią dalyką ukrainiečių kalba?

Jonui Vaitkui pasiūlius man parašyti muziką Strindbergo Didžiajam keliui, jis iškart pasakė, kad šis kūrinys nebuvo išverstas į rusų kalbą. Net po ilgų paieškų neradau vertimo. Radau visų kūrinių vertimus, bet ne „Didįjį kelią“. Be to, jis net nėra nurodytas „Complete Foundation Kit“ rinkinyje. Akivaizdu, kad šiam darbui man reikėjo vertimo, ir aš nedvejodama išverčiau pati. Turėjau dvi pjesės versijas - anglų ir lietuvių, galų gale padariau pažodinio vertimo kopiją su trimis eilutėmis, kiekviena kita kalba. Praėjo mėnuo. Vertimo metu apžvelgiau aplinkybes, kuriomis šis puikus kūrinys buvo sukurtas. Jei labai entuziastingai dirbate, jūs tiesiog nepastebite sunkumų.



Režisierius Jonas Vaitkus D. Matvejevo nuotr.


Jau seniai nemačiau tokio nuoseklaus darbo teatre: dalyvauji kiekvienoje repeticijoje, dirbi su kiekvienu aktoriumi atskirai. Nuo ko tai priklauso?

Kūrinio pradžioje, mums dar skaitant pjesę, gimėme turėdami daug minčių ir idėjų, kuriomis dalijausi su režisieriumi. Jis pasidalijo savo idėjomis. Mes daug kalbėjomės. Vėliau visi kūrėme savo muziką, ir jis pakartojo tą kūrinį. Kai tik parodžiau jiems atliktą darbą, pirmajame etape buvo surengta nedidelė peržiūra, po kurios supratau, kad daugiau nei pusė to, ką sukūriau, neveiks. Ne todėl, kad tai būtų bloga muzika, bet todėl, kad ji yra šiek tiek atitrūkusi nuo viso proceso, kuriame gyvi žmonės buvo įtraukti ir įtraukiami į pastatymą, apie kurį kartais negalima aptarti iš anksto. Teatras yra bendras kūrybinis darbas.


Žinoma, turi būti parengiamasis etapas, kuriame, perskaičius kūrinį, susiformuoja pagrindinis jausmas, kurį noriu paversti muzika ir kurį žiūrovas galėtų pajusti tarsi girdėjęs. Forma, kuri taptų muzikine medžiaga. Dažnai nutinka taip, kad pagrindinė ar net kelios muzikos temos atsiranda iškart perskaičius kompoziciją. Gal pats kūrinys nulemia kai kuriuos žanro bruožus. Tačiau visa tai kartu su režisieriumi ir aktoriais turi būti nuolat tikrinama repeticijų metu.


Antra, visada stengiuosi nepraleisti progos ko nors išmokti. Iš Vaitkaus galima daug ko išmokti. Ir, žinoma, mane domina iškilaus menininko Jono Vaitkaus kūrybos procesas.

Muzikoje yra daugybė motyvų. Jie priklauso nuo Strindbergo „Didžiojo kelio“ ar sprendimo?

Tai priklauso nuo visko - ir nuo Strindbergo, ir, žinoma, nuo režisieriaus sprendimo bei elgesio su aktoriais ir iš tikrųjų nuo visų mano suvokimo, kuris apima ir supratimą, ir jausmą...

Jos muzika apima vargonus, violončelę, saksofoną ir rinkinius. Nuo ko priklauso aparatas?

Iš daugelio veiksnių. Instrumentas yra spalva ir ne tik tembrinis garsas, bet ir emocinė spalva. Be to, skirtingi to paties instrumento registrai gali turėti tiesiog priešingus terminus. Taigi instrumentalizmas tiesiogiai priklauso nuo emocijų ir jausmų, kuriuos šiuo metu noriu įskaudinti. Tačiau šis jausmas gali būti kitoks: papildomas tam tikros scenos ar veikėjo bruožas arba, priešingai, slaugytoja, padedanti sukurti kontrastą ar didesnį gylį. Labai dažnai tai sukuria emocinę „Leitard“ membraną, kuri persmelkia visą pasirodymą. Pavyzdžiui, Didžiajame kelyje tai violončelės tembras, spinduliuojantis visuotinės vienatvės idėją..



D. Matvejevo nuotr. „Puikus kelias“.



Labai svarbu sekti dramos medžiagą šioje laidoje, nes pastaruoju metu atmosferoje vyrauja muzika. Ir šiuo atveju tai yra personažo dalis.

Deja, muzikos aukso amžius baigėsi. Ir neturiu tam tikros nostalgijos. Tai tik faktas, kurį reikia suprasti ir išplėtoti. Pasaulyje yra daug muzikos, ir didžioji jos dalis yra tarpinė, muzika dažnai vadinama tokia, kokia nėra, ir dėl viso to ji yra nuvertinama. Ir dauguma žmonių net nežino brangiausios ir puikiausios muzikos, galinčios pakeisti sąmonę ir gyvenimą. Jie net nesako, kad jis egzistuoja, ir šiems žmonėms net nereikia to pripažinti. Taigi yra daug įvairių rusiškos muzikos rūšių, ji yra visur, ir ji tapo įprasta ir pritaikoma. Deja, daugelis režisierių tai daro. Daugiausia todėl, kad jie nesupranta, kas yra muzika patys, ir nesako, kokia ji stipri ir įtakinga...

Visuose spektakliuose, kuriems radau muzikos, visada stengiausi sukurti dar vieną herojų, organiškai įpintą į spektaklio audinį ir labai dažnai apibendrinantį tai, kas nėra tiesiogiai pasakyta žodžiais....


Aš kuriu vokalą. Ar tai priklauso nuo vaidmens vaidmens ar dalyvių galimybių? Juk kai kurie aktoriai turi gerą klausą, bet jie nedainuoja.

Vieno atsakymo į dainavimą kūrinyje nėra. Viskas yra labai skirtinga. Yra labai specifinių situacijų, kurios vaizduojamos tik spektaklyje: romantika, dainavimas ir pan. t. Kartais tai priklauso nuo spektaklio žanro, kartais nuo režisieriaus noro atskleisti tam tikrą sceną ar herojų.


Kalbant apie aktorių balso galimybes, galiu pasakyti, kad dauguma jų mano, jog a priori neturi šių galimybių. Tokios mintys daugiausia susijusios su žemu išsilavinimo lygiu ir po to kylančiu psichologiniu spaudimu. Žinoma, ne visi žmonės turi fantastiškų kalbinių įgūdžių, tačiau visi turi galimybę gauti natūralios kalbos duomenis gimus. Kai kuriose ankstesnėse muzikinėse laidose man pavyko įtikinti žmones ir suteikti jiems galimybę pamatyti savo vokalinius sugebėjimus, kita vertus, ir labai dažnai įvyko fenomenalių proveržių, tačiau kartais žmonės nesugebėjo įveikti šio barjero, kai nemoka dainuoti...

Jos padėjėja Liudmyla Symko reguliariai dalyvauja repeticijose. Nesistengdami turite dainuoti abu aktoriai.

Taip, Liudmila man dažnai padeda pasiruošti dainavimui. Tai nepaprastai universalus žmogus ir ji daug ką reiškia savo muzikai. Visai neseniai ji sakė jau sukaupusi medžiagos visai balso paruošimo versijai.

Iš esmės visi bandymai turėtų prasidėti dainavimu, ritmo treniruotėmis, raumenų šildymu, kvėpavimo ir dikcijos pratimais. Labai neteisinga to nepaisyti. Ir čia nesvarbu, ar laida dainuojama, ar ne. Dainuoti vienu balsu yra iš esmės būtina. O balsas ir kūnas yra aktoriaus aktoriai.

Prisimenu, ką pasakėte po pirmo bandymo. Paaiškėjo, kad dauguma aktorių kalba vienu tonu. Kokiu būdu, kur ir kaip viskas vyko?

Tiesą sakant, jūs esate puikus aktorius, bet manau, kad kai kurie bijo savęs, pavyzdžiui, kad nenori švaistytis, o tuo pačiu iš tikrųjų praranda galimybę susirasti ką nors naujo ir toliau nerti. Taip, nustebau, kad gilios, kosminės mintys yra intonuojamos kiekvieną dieną, net monotoniškai. Bet tai buvo pradžioje, tada viskas pasikeitė. Juos įkvėpė režisierius Jonas Vaitkus.




D. Matvejevo nuotr. „Puikus kelias“.


Tai ne pirmas kartas, kai dirbate su Vaitkumi. Ko jis ieško, reikalauja ir kviečia dirbti kartu? Kuo jos veiklos principai skiriasi nuo kitų direktorių, su kuriais dirbate?

Taip, tai yra trečias mūsų bendras darbas. Pirmoji buvo viešoji Henriko Ibseno premija 2016 m. Rusijos dramos teatre, Lessessa, Ukrainoje, Kijeve, o vėliau - 2019 m. - Vladimiro Majakovskio tryliktajame apaštale arba Debesyje kelnėse - Lietuvos rusų dramos teatre. Vaitkaus darbo principas visiškai skiriasi nuo daugelio režisierių. Pirma, jis iš esmės yra kūrybingas. Tai nereikalauja, siūlo pagalvoti, konsultuojasi, kviečia nuodugniai išnagrinėti medžiagą, įkvepia sukurti visą universitetą aplink kompoziciją. Tai visada suteikia galimybę išbandyti. Tai labai labai svarbu. Ši nuostata labai įkvepia, nesutiksiu su daugeliu taip dirbančių režisierių.

Esate universalus atlikėjas: kuriate muziką, grojančią pagrindinėse koncertų salėse ir ne tik Ukrainoje, bet ir scenarijus bei filmus. Kaip viską sujungti?

Kai mokiausi muzikos mokykloje, svajojau eiti į konservatoriją ir tapti kompozitoriumi. Bet tada supratau, kad tiesiog tapti kuo nors, kad ir kuo taptum, yra labai kvaila idėja, nes tai reiškia pasiekti tam tikrą tikslą ir mokytis galima visam gyvenimui. Todėl nelaikau savęs kompozitoriumi. Esu žmogus, kuris įvairiais įrankiais bando suprasti save šiame pasaulyje ir suprasti pasaulį. Vienas iš tokių instrumentų yra muzika, kitas - scenarijai, filmai ir pan. Aš neteigiu nieko, išskyrus žinias.

Šiandien visas dėmesys skiriamas Baltarusijai, tačiau nemažėja ir dėmesys savo šaliai. Kaip tu gyveni Suprantu, kad mes to trumpai neaptarsime, tačiau įdomu žinoti, kaip jautiesi kaip menininkas savo šalyje..?

Asmeniškai aš neturiu nieko skustis. Aš visada tikėjau, kad žmogus, kuris yra kruopštus ir myli bei degina tai, ko nejaučia, niekada nesijaus nepalankus. Kitas dalykas, kurio man nereikia daug. Man svarbu, kad turėčiau laiko sukurti tai, kas mane domina. Galiu pasakyti, kad kai mes tapome nepriklausomi 1991 m., Man buvo keturiolika metų, ir aš vis dar prisimenu, kaip buvo daryti verslą iš pradžių, o paskui - kultūrą. Praėjo beveik trisdešimt metų, ir tai iš esmės tas pats. Ir tai negali nepavykti.



D. Matvejevo nuotr. „Puikus kelias“.



Dirbate Kino klasteryje Vilniaus pakraštyje, bet gal pavyko šiek tiek pažinti Vilnių ir jo žmones? Taip pat isidemejote?

Tai jau ketvirtas kartas Vilniuje. Ir nuo pirmo apsilankymo iškart pamilau šį miestą, jis labai jaukus ir tylus. Daugiausia sutinku nuostabių žmonių ir galiu pasakyti tik gerus žodžius apie lietuvius ir Lietuvą. Teatre yra daug, jis negali būti nelaimingas. Prieš kelias dienas pamačiau troleibuse pranešimą apie Lietuvos filharmonijos simfoninį orkestrą. Jūs to nepamatysite pas mus. Kultūrinis lygis - aukštumose.

„Große Straße“ premjera lapkričio 7 ir 8 dienomis Vilniaus kino grupėje (Meistru g. 12C, Vilnius) lapkričio 8 d. 19:00 Bilietų platformoje bus tiesioginė spektaklio transliacija.

"
Kategorija:
Faktai apie endometrioze
Kosmetika vyrams