Pagrindinis psichologijaKaip susigyventi su nerimu: ilga laika nezinojau, kas man darosi...

Kaip susigyventi su nerimu: ilga laika nezinojau, kas man darosi...

Kūrybinių ir socialinių projektų autorė fotografė Rasa Dautartaitė nuėjo 100 km palei jūrą ir tikriausiai niekada negalvojo, kad kelias bus daug ilgesnis ir sunkesnis..

Kaip gyventi su baime: ilgai nežinojau, kas su manimi vyksta...

""

Kūrybinių ir socialinių projektų autorė fotografė Rasa Dautartaitė nuėjo 100 km palei jūrą ir tikriausiai niekada negalvojo, kad kelias bus daug ilgesnis ir sunkesnis..

">

Simona Sutkutė

www.

„Parasyk“ redakcija

Padalinti:

Kaip gyventi su baime: ilgai nežinojau, kas su manimi vyksta...

""

Kūrybinių ir socialinių projektų autorė fotografė Rasa Dautartaitė nuėjo 100 km palei jūrą ir tikriausiai niekada negalvojo, kad kelias bus daug ilgesnis ir sunkesnis..

">

Jums gali patikti

KREPŠELIS

Lygesnis veidas ir švytinti oda - be skalpelio ir ilgai

Skydai

mylios

Vyrai gailisi labiausiai po skyrybų (5)

„Cosmopolitan“

Mokslas ir poilsis

Knyga „Ankstyvosios istorijos“ atskleidžia 13 mažų kovotojų patirtį

Tavo vaikas

Aplinka

Iki rudens pabaigos turi būti atliktos 6 svarbios sodo darbai

Mano namai

Veidai

Klausyk: aktorė Valda Bickute-Valiukienė gyrė moters, patyrusios smurtą šeimoje, istoriją

Moteris> <

Rasa Dautartaitė

R. Dautartaitės nuotr.

Prenumeruoti

Žurnalas internete!

„Kiekviena karta, kuri dalijasi šia patirtimi, skamba kitaip, nes ir aš keičiuosi“, - tariamai nematomą istoriją pradeda labai žavi, protinga mergina. Mergina kalba ne apie išorinius ar vizualius pokyčius, o apie vidinius, kurių metu fotografija ir socialiniai projektai padeda jai išeiti iš sielos labirinto...


Vienas jų ir pirmasis tokio pobūdžio Lietuvoje yra labai artimas Rasai. Pagrindinių šalies miestų nuotraukose matėsi 19–45 metų moterys, kurios atrodė ne kitaip ir buvo papuoštos ryškiomis detalėmis. Tačiau ryškus ir kitoks vaizdas slepia daug daugiau. Po makiažo herojių, turinčių nerimo sutrikimų, įskaitant ir pačią Rasę.


R. Dautartaitės nuotr.



Kaip kilo idėja sukurti išskirtinę stilizuotą nuotraukų parodą „Nerimo moterys“, kurioje taip pat galėtum pamatyti save??


Idėja dažniausiai gimė todėl, kad esu baimės moteris, turiu nerimo sutrikimų. Aš su juo gyvenau pusantrų metų. Per šį laiką aš išgyvenau keletą pagrindinių ligos stadijų. Pirmoji pusė nesupranta, kas negerai mano kūnui. Manau, kad man trūksta tam tikro organizmui reikalingo vitamino ar medžiagos, pavyzdžiui, kalio. Aš išgyvenau gydymo procesą, tačiau beveik niekas nepasikeitė per tuos šešis mėnesius. Aš vis dar turėjau didžiulį „akmenį“ širdyje, bet buvau per jautrus, kad informacijos apie savo baimes galėčiau ieškoti internete ar literatūroje. Jei galėčiau rasti ryšį tarp aprašytų ligos požymių ir jausmų, viską perimčiau, o jei būtų tik vienas nerimo priepuolis, viską atsiminčiau ir negalėčiau pažvelgti į situaciją..


Kai pradėjau gydymą - ir viską pradėjau iš naujo, turėjau idėją projektui „Moterų baimė“. Deja, nepaisant pagerėjusios sveikatos, neturėjau jėgų nei kūrybinei, nei kitai veiklai. Kai pradėjau atsigauti, mano energija išsiplėtė - kaip ir visi mano kūrybiniai projektai. „Nerimo moterys“ ir tapo pirmuoju mano projektu.


R. Dautartaitės nuotr.



Kaip jūs atradote šiuos bendrus likimus? Ponia. ir jų istorijos?


Aš pradėjau kalbėti su šiomis moterimis internetiniuose forumuose, tada per pažįstamus susipažinau su kitais herojais. Viskas pasidarė taip karšta, kad pakviečiau draugus prisijungti prie projekto, vienas jų buvo totalistas, o kitas žinojo apie visas mano ligas. Kartu su entuziazmu sulaukėme projekto: pakvietėme moteris ir išklausėme jų istorijas. Man nerūpėjo, kaip šioms moterims prasidėjo nerimo sutrikimas, kokios buvo jo priežastys, nes jų yra daug. Viskas buvo apie tai, kaip jums pavyko susitvarkyti su baime???


Galima susitvarkyti su baime?


Kai žmogui lūžta koja, jam duodamas gipsas ir jis kurį laiką turi su juo gyventi. Tačiau gyvenimas keičiasi ir reikia sukurti naują rutiną, kad nenukentėtų gyvenimas su tinkuota, silpna koja. Taip yra su baime. Yra įvairių sunkumų, pavyzdžiui, laižyti kojas. Norint gyventi normaliai, reikalingos tam tikros kasdienio nerimo sąlygos.


Pavyzdžiui, pas draugą laikiau artimą draugą ir išsamiai pasakojau, kaip jaučiuosi. Nes be mano atvirumo mūsų santykiai būtų žlugę. Kai žmogus su lūžusia koja prašo verkti, pamatai, kad jam lūžo koja, ir supranti, kad jie neateis. Bet kai siela „sunaikinama“, žmogus nemato, kas yra negerai, ir nesupranta, kodėl išgyvenamas tikras chaosas. Todėl reikia skaidrumo ir taisyklių, kad aplinkiniams ir jų artimiesiems būtų lengviau suprasti panikos priepuolius ar keistas taisykles...



R. Dautartaitės nuotr.



Kokias atakas pastebėjote ir kokios dienos taisyklės padėjo jų išvengti?


Nerimo priepuoliai mane užklupo, kai nebejaučiau galimybės kontroliuoti situacijos. Tai dažniausiai būdavo viešajame transporte, spūstyse, eilėse parduotuvėse, lėktuvuose ir viešose vietose. Parduotuvė yra bene didžiausia baimės oazė, kuri buvo kritinė vieta visoms „baisioms moterims“, su kuriomis kalbėjausi. Aš taip pat. Viskas buvo per šviesu, per garsu, nevaldoma, bijojau pasimesti. Kai eidavau apsipirkti, tai buvo tarsi kelių minučių misija - gavau tai, ko man reikėjo, ir nubėgau į kasą, o iš eilės pasijutau tarsi skubanti. Tada mes su draugu priėmėme taisyklę, kad prieš eidami apsipirkti iš anksto nuspręsime, ko mums reikės, nes aš tiesiog negalėjau sau leisti klaidžioti po prekybos centrą...


Šiandien atrodote labai atvira ir stipri. Apie tai mūsų visuomenėje kalbėti nėra lengva. Kaip jūsų artimieji reagavo į jūsų ligą: šeima ir draugai?


Vienintelis, kuris supranta, kaip aš bijojau, yra mano draugas. Kai pasakojau šeimai apie savo savijautą, ligos eigą ir būklę, jie nesuprato. Manau, kad tai yra normalu, nes jei to nematai kiekvieną dieną, tavęs neapsaugos visos pavojaus atakos, net jei bandysi, to iki galo nesuprasi. Kai seseriai ir motinai telefonu pasakiau, kad negaliu eiti į parduotuvę, man pasakė: „Gal man reikia vitaminų?.


R. Dautartaitės nuotr.



Ir kaip tu pats supratai savo ligą?


Nerimo sutrikimai yra neapčiuopiami. Iš pradžių, kai skaudėjo širdį, kai baimė užvaldė mane iš vidaus, pamaniau, kad tai turi būti rimta vidaus organų liga. Lygiai taip pat mano projekto herojės buvo išsiųstos atlikti įvairius tyrimus ankstyvoje ligos stadijoje. Kai ekspertai sako, kad tai nėra fiziologinė liga, sunku suprasti, nes ir toliau atsiranda bloga savijauta. Tai reikalauja laiko. Mes nesame linkę pripažinti psichinės ligos, nes tai reikalauja daug drąsos. Pavyzdžiui, vienas iš mano herojų gydytojų beveik iškart man pasakė, kad ji turi nerimo sutrikimą ir kad tai yra panikos priepuolis. Tada, viena vertus, ji džiaugėsi pagaliau sužinojusi, kas ją taip ilgai kankino. Kita vertus, buvo sunku suprasti, kad tai „tiesiog“ psichologija. Ir aš, ir mano herojė norėjome išgirsti žodį apie tuo metu itin sudėtingą, nepagydomą ligą...


Pabandykime grįžti į jūsų baimių pradžią. Kai pastebi, kad kažkas negerai???


Mano kūnas pradėjo siųsti signalus, kad esu „perdegęs“. Viskas prasidėjo vienaip ar kitaip paniekinant save, primetant emocijas. Kai kurie žmonės visą gyvenimą gyvena įtempti, įtempti ar pervargę. Ir kažkas kitas mūsų gyvenime atsirado man ir mano herojams, ir mes išsiskyrėme. Nerimo sutrikimus gali sukelti darbas, skyrybos, potrauminio streso sutrikimas ir kitos gyvenimo situacijos. Taip pat sužinojau, kad narkotikai ir alkoholis daro labai panašų poveikį organizmui ir taip pat gali būti šios ligos priežastis...


Pirmą kartą ligoninės priimamajame buvau toks silpnas, kad negalėjau pakilti nuo grindų. Mano širdis taip stipriai daužėsi, kad maniau, kad tai sustos. Aš praleidau ten naktį, mano kraujas buvo silpnas, liko kalio. Tada savaitę praleidau namuose, nes mano kūnas buvo silpnas ir išlaikė temperatūrą. Tai mano ligos istorija Izangoje, kai nesupratau, ką turiu.


R. Dautartaitės nuotr.



Aš dažnai lankiausi ligoninėje?


Tėvams apie šį įvykį nesu pasakojusi. Po kelių savaičių mes su tėvais apsipirkome. Man dar nebuvo gerai, bet pasakiau tėvams, kad aš tiesiog sergu. Sėdėdamas kelio pakraštyje prekybos centre pastebėjau, kad negaliu valdyti savo kūno. Seimas baiminosi, kad prekybos centro darbuotojai (jų nuomone, tai darė pirmą kartą) iškvietė greitąją pagalbą. Kaip sanitaras automobilyje pasakiau jam, kad prieš kelias savaites nuėjau į ligoninę ir kraujyje buvo mažas kalio kiekis. Tada mama išsigando ir nustebo ir nesuprato, kas vyksta. Taigi grįžau į Kauno klinikas, kur man davė vaistų, ir tik tada man liepė kreiptis į šeimos gydytoją. Apsilankius pas ją, atsiranda hipokalemija, todėl toliau vartojau kalį. Sutriko ne tik kūno funkcionavimas, bet ir socialinis gyvenimas. Vis dar nežinojau, kas man darosi...


Taigi pagaliau supratai?


Kai kraujo tyrimas atsistato, gyvenimas nebeatsigauna. Jautrumas ir apatija mane persekiojo. Po dar vieno apsilankymo pas gydytoją ji man rekomendavo psichiatro konsultacijas. Diagnozė - nerimas. Nepasitikėjau nei gydytoju, nei tuo, ką girdėjau. Pradėjęs vartoti receptinį antidepresantų receptą, įsitraukiau jį į siūlą. Dar kartą apsilankyčiau pas šeimos gydytoją, vėl apsilankyčiau pas kitą psichiatrą. Ir situacija vėl panaši. Pavasaris baigėsi, įprasta vasara baigėsi.


Ir tada rugpjūtį baimė aprimo. Kai panika užvaldė namus, atradau, kad nebėra „šventų vietų“ ir man trūksta saugumo viduje. Tai buvo viena sunkiausių akimirkų. Viskas buvo taip galinga, kad supratau, kad tai, kas man buvo šventa ir ramino, nebegalioja. Nei draugas, nei namai daugiau nedavė poilsio. Aš padariau klaidą. Buvo net minčių apie savižudybę.


R. Dautartaitės nuotr.



Tokios mintys apie nenorą gyventi dažnai yra engiamos?


Ši neviltis, kai pastebi, kad viskas pasikeitė ir tavo gyvenimas yra ne daugiau kaip 50 proc., Pradedi abejoti jos verte šioje žemėje. Kokia mano nauda? Kas pasikeistų, jei nepasiliktum? Mintys apie savižudybę aplankė mane net žiūrint filmus. Pavyzdžiui, filmo mirties vaizdai netgi pasiūlė savižudybės formas. „Ne ... Aš nenorėjau to šaudyti“, - pagalvojau. Tai būklė, dėl kurios reikia vartoti antidepresantus.


Rasa, šiandien spinduliuoji energiją, tavo akys vėl šviečia. Tai, kas prisidėjo ne tik prie išlikimo, bet ir prie išgyvenimo, yra baimė?


Pats žinau, kad sergu ir man reikia gydymo. Vaistai ir reguliarūs vizitai pas psichologą. Aš praleidau keletą valandų per savaitę su juo ir laukiau kito susitikimo. Tai buvo labai išlaisvinantis. Kaip kadaise man sakė psichologas, jūs turite galvoti, kad visi turi psichologinį stuburą, kuris pakyla ir lūžta, ir nebėra gynybos mechanizmo, kuris anksčiau skatino darbą. Kaip mes gydome stuburą ir metus miegame lovoje, psichologiniam pagrindui atstatyti reikia laiko..


Gyvenant šia liga, ko gero, teko daug „bėgti“. Ir tai, ką atradai, kai gyvenai su nuolatine baime?


Aš paklausiau savęs ir kitų susijaudinusių moterų: „Ar jus džiugina nerimo sutrikimai, ar galite būti dėkingi už šią ligą?“ Manau, kad visi „bailūs“ projekto dalyviai, drąsūs ir atviri šiai dienai, neslepia savo veidų ir ligų, nesigaili savo išgyvenimų ir nesipyksta. Ši liga siūlo kitokį požiūrį į kasdienį gyvenimą. Atvirumas savo problemoms išlaisvina ir padeda sukurti naują ir realistiškesnį ryšį su savimi ir aplinka. Taip pat yra „filtras“ žmonėms ir veiklai, kurią verta atlikti..


R. Dautartaitės nuotr.



Ir ko aš nenorėjau paleisti?


Pavyzdžiui, nors gyvūnų prieglauda „Penkta pėda“ ir toli nuo mano namų jaudinosi dėl kelio, nes laukiau ilgos kelionės, kad ten apsilankyčiau ir galėčiau būti arčiau gyvūno, stipresnė už visas mano baimes. Kalbant apie nerimo sutrikimus, kažkaip lankiau makiažo ir mados iliustracijos užsiėmimus. Kai sustiprėjau ir grįžau į visus savo kūrybinius projektus bei norėjau savanoriauti, nenorėjau atleisti baisių moterų. Pažindami vienas kitą, pasijutau kaip bendruomenė. Supratome, kas yra panikos priepuolis, ir galėjome apie tai drąsiai kalbėti. Mūsų skausmas mus sieja.


Tai projektas „Baimės moterys“?


Kai man labai reikėjo informacijos, aš jos neturėjau. Kai susidūriau su šiomis moterimis, supratau, kad esu ne viena ir kad nerimo sutrikimas yra tikra, rimta liga. Tai suteikė jėgų kalbėtis su savimi ir kitais didvyriais didinamaisiais akiniais. Nėra vienos tiesos, kaip gydyti šią ligą, tačiau labai svarbu ją atpažinti ir pradėti gydymą. „Baimės“ tikslas yra paskatinti kitus nebijoti ir taip sukurti atvirą visuomenės diskursą apie psichines ligas. Skaityti internete apie nerimą ar panikos priepuolius nereikia daug pastangų.


Bet ar eisite pas psichiatrą, psichologą, ar pradėsite vartoti vaistus - paaiškės. Pats žodis „antidepresantai“ turi neigiamą reikšmę, todėl žmonės, turintys „pozityvumo“, pradeda gyti ir taip tampa klampesni. Jūs tiesiog neatsisakote savo gyvenimo dėl teigiamų emocijų. Psichinė liga nereiškia, kad esate „kvailas“. Liga gali būti įveikta ir grįžti į įprastą gyvenimą - šiame projekte yra daug gerų pavyzdžių.


Jūsų projekto herojės dekoruotos itin ryškiu makiažu ir ryškiomis skrybėlėmis. Kaip gimė ši idėja??


Pagrindinė projekto „Moterys nerimaujant“ idėja yra atstovauti moterims per simbolius. Kai pradėjau tobulinti savo idėją, norėjau, kad jos įvaizdyje būtų blizgus elementas. Ši mintis kilo iš psichologo man užduotų klausimų. Pavyzdžiui, į psichoterapijos užsiėmimus atėjau su šviesios spalvos sijonu ar blizgančiais auskarais. Psichologas manęs paklausė, ką aš parodžiau šiame paveikslėlyje, o gal tiesiog norėdamas atkreipti dėmesį. Nes taip, gražūs ir ryškūs drabužiai sukuria drąsios, pasitikinčios savimi merginos įvaizdį. Dėl to kilo mintis užsisakyti blizgančias kepures, atspindinčias sunkios ligos maskavimą blizgančiais akcentais, taip nukreipiant dėmesį nuo moters veido nuo pagrindinės problemos...


R. Dautartaitės nuotr.



Labiausiai jus jaudino baisių herojų istorija?


Pavyzdžiui, moteris vėl išmoko lipti laiptais. Pagalvokite, kaip sunku gyventi, kai įprasta veikla - nuo penkto iki antro aukšto, nuo namų iki gatvės - virsta tikru posūkiu. Kitas - jis negalėjo važiuoti tuneliu, bet gyvena užsienyje mieste, kur jų yra daug. Kiekvieną kartą, kai ji planuoja maršrutą, kad išvengtų tunelio, ji praranda kontrolę. Esu labai laiminga galėdama dirbti taip, kad galėčiau pati planuoti savo veiklą ir užduotis. Deja, yra herojų, kurie paprasčiausiai neturėjo jėgų eiti į darbą. Tai tarsi gyvenimas ir tada, kai dar turi šeimą?


Paradoksalu, tačiau pirmoji jūsų projekto nuotraukų paroda buvo prekybos centre, iš kurio prieš kurį laiką buvote pasiimti greitos pagalbos. Tai drąsus žingsnis, pasveikimo įrodymas?


Kaip sakė mano psichiatras, šis projektas yra aukščiausios ir moderniausios ligos formos įrodymas, nes turiu ne tik galimybę iš naujo įgyvendinti kūrybinius projektus, bet ir noriu jiems padėti kitiems. Reklama nebuvo mano pirminė idėja, tačiau ji suteikia galimybę išplėsti diskusiją apie nerimo sutrikimus. Taip, aš galiu išdrįsti prekybos centre, bet aš nesu tokia sena kaip Rasa. Mano istorija nėra kuo nors ypatinga, tiesiog kas aš esu. Esu tokioje situacijoje, kai negaliu patirti emocijų, paleisti pykčio ir kitų išgyvenimų.


Ką patartumėte kitiems, kurie šiuo metu serga šia liga???


Tais atvejais, kai nesate tikri, ar jūsų kūnas gali išlaikyti, labai svarbu palaikymas ir supratimas. Jam svarbu būti atviram su aplinka ir kantriai visiems aiškinti, nes tik kalbėjimas mus išlaisvina ir tuo pačiu palengvina mus supančių žmonių buvimą. Atvirumas padeda bendrauti su kitais ir savimi.

"
Kategorija:
Atsakymai i klausimus apie sveikata
Neurotoksoplazmoze?, esant Z?IV (B 20.8)