Spalio 6-ąją sukanka aštuoniasdešimt metų nuo garsaus teatro ir kino aktoriaus Juozos Budraišos.

Aktorius J. Budraitis mini 80 metų jubiliejų

""

Spalio 6-ąją sukanka aštuoniasdešimt metų nuo garsaus teatro ir kino aktoriaus Juozos Budraišos.

">

www.

„Parasyk“ redakcija

Padalinti:

Aktorius J. Budraitis mini 80 metų jubiliejų

""

Spalio 6-ąją sukanka aštuoniasdešimt metų nuo garsaus teatro ir kino aktoriaus Juozos Budraišos.

">

Jums gali patikti

KREPŠELIS

Lygesnis veidas ir švytinti oda - be skalpelio ir ilgai

Skydai

krepšelis

Tai turbūt geriausias blakstienų tušas, kokį esu bandžiusi - „COSMO“ merginos išbando „IDUN Minerals“ kosmetiką

„Cosmopolitan“

Aš būsiu mama

Krūtinės pakitimai įkišus: kodėl vienos krūtys lieka įtemptos, o kitos „sėdi“ ir kabo?

Tavo vaikas

Gražūs namai

5 įspūdingiausi praėjusio mėnesio interjerai

Mano namai

Knygos

Knyga apie moteris snaiperes ir jų vaidmenį atliekant sudėtingas žvalgybos ir šnipinėjimo programas

Moteris> <

Solnesas

A. Zavadskos nuotr.

Prenumeruoti

Žurnalas internete!

J. Budraitis gimė Žemaitijoje, kuri labai didžiuojasi kryžiaus žygiais: praėjusį rudenį Kelmėje jam buvo išduotas „Zemaiti“ pasas. Aktorius baigė Sveksnos vidurinę mokyklą, o 1973 m. - Vilniaus universiteto Teisės mokyklą. filmavosi kine. XX a. Devintojo dešimtmečio pabaigoje jis pradėjo studijuoti išplėstinius kino režisūros kursus Maskvoje ir baigė 1981 m.

Ričardo II nuotrauka iš organizatorių

Nuo 1965 m., Kai dramoje „Niekas nenorėjo mirti“ atliko Vytauto Zalakēvičo vaidmenį, J. Budraitis tapo vienu garsiausių Lietuvos kino aktorių - lietuvių, rusų, latvių, čekų, baltarusių ir kitų. sukūrė daugiau nei 100 vaidmenų valstybinėse kino studijose. J. Budraičo kūryba parašyta plačiame kultūriniame kontekste ir patvirtina jo, kaip kūrybingo menininko, autoritetą tarptautiniu lygiu.

Organizatorių „Solnes“ nuotr..

Pasak teatrologės Daivos Sabasevičienės, XX a. Pabaigos Lietuvos dramos mokyklos atstovų kontekste J. Budraitis išsiskyrė intelektualumu ir kūrybišku požiūriu į dramatinę spektaklio medžiagą, aktyviu bendradarbiavimu kuriant spektaklio prasmės lauką...

„Senelių namų“ organizatorių nuotr..

Kauno dramos teatre J. Budraitis vaidino labai svarbų vaidmenį režisieriaus Jono Vaitkaus spektakliuose. Intensyvus kūrybos laikotarpis truko nuo 1979 iki 1989 metų. XX a. Devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo įsteigtas nuolatinis budistų herojaus tipas. Jis pagrįstas prieštaringo, nerealizuoto pobūdžio drama, kurią sukelia išorinių ir esminių tapatybių neskaidrumas arba tvarinio komponentų pasipriešinimas. Pagrindiniai jo kultūrinio rezonanso vaidmenys yra statybininkai Solness, Sarun, Richardas II. To paties pavadinimo pasaulinės dramaturgijos klasikos spektakliai Bostono polifoniniame spektaklyje „Kalvarija“ pagal Cingizo Aitmatovo „Essafotą“...

„Tas prakeiktas pažeminimas“ iš filmo

J. Budraitis taip pat vaidino Eimunto Nekrojaus spektaklyje „Trys seserys“, „Vyšnių sodas“, kurį režisavo Christianas Smedas. Per pastaruosius dešimt metų budraus aktoriaus gyvenimas buvo ypač intensyvus. Vaidino daugelyje talentingiausių Lietuvos režisierių - „Draugijoje“ (režisierius: Jonas Vaitkus), „Bakchantese“ (režisierius: Gintaras Varnas); Vaidmuo monodramoje „Paskutinė krepų grupė“ (režisierius: Oskaras Korsunovs) yra tarsi aktoriaus kelionės į praeitį retrospektyva. Pasak O. Korsunovo, šiame spektaklyje aktorius dėl savo ypatingo talento, brandžios gyvenimo patirties ir intelekto tampa Becketto egzistencinės filosofijos simboliu....

„Vysniu zoda“ D. Matvejevos nuotr.

D. Sabašēvičienė pažymi, kad poetinė nuostata J. Budraici praleido visą gyvenimą. Jis tiria žmonių likimus, kuria savo herojus, kurie į mus žvelgia ne tik iš kino ar teatro, bet ir iš fotografijos. Vaizduotė tapo pagrindiniu J. Budraičo kūrybos šaltiniu. Vienos ar kitos gyvenimo sąlygos padarė aktorių nepaprastą. Sparčiai besikeičiančiu oru turtingą vaizdinį gyvenimą pakeitė filosofiniai objektai, įprasminantys žmogaus vienatvę. J. Budraiti visą gyvenimą domėjosi savo vaizduote, poetiniu užtaisu ir ryšiu su žmogaus likimais...

Organizatorių „Zuvedros“ nuotr.

„Vaidybiniame filme viskas parašyta apie gyvenimo giją, dingimą, medžiagos pasikeitimą, o dramos teatre J. Budraitis sugebėjo paveikti šią medžiagą:„ susirgęs “ir„ mirštantis “vaidmuo sistemoje kiekvienam spektakliui suteikė po naują ritinį. : "Čia nieko nereikia daryti, viskas parašyta", - jis sunaikino draminę medžiagą ir privertė stebėti ne tik vaidmenų spektrą, bet ir žmones. Taigi Budraiti galime drąsiai vadinti aktoriumi-filosofu. Intensyvus, analitinis aktoriaus mąstymo pobūdis, poetinė vaizduotė ir begalinis susikaupimas pažymėjo jo vaidmenis išskirtiniu meistriškumu “, - liaudies antropologė D. Sabasevičienė.

D. Matvejevo nuotr. „Paskutinė kaukė“.

Nuo pat darbo pradžios meninė išraiška J. Budraiciui tapo svarbi kaip dvasinio gyvenimo atspindys. Trumpomis juostomis „Refleksija“ pagal Ivano Bunino apysaką „Laimė kupra“ (1978) ir „Paukščių miesto“ pagal Jurijaus Oleso apysaką „Meilė“ (1982) J. Budraitis rėmėsi vizijomis. Šie filmai tapo viso menininko gyvenimo gairėmis. „Atspindys“ - vaizdingas, „nekalbus“ filmas - turi tik vaizdus ir garsus (namas, ruduo, veja). Prie lango - moteris, artėjanti „iš gamtos“ ... dūžtantis veidrodis ... kupra (dailininkas Mindaugas Skudutis), ieškanti savo atspindžio. Šis Tarkovskio pasaulis, kaip nieko nuostabaus, yra labai artimas J. Budraičo pasauliui.

Organizatoriaus nuotrauka „Pokalbis“.

Antrame filme „Paukščių miestas“ - taip pat gamta, ruduo ... Vyras baltu kostiumu laukia moters ... Filmo kamera, paskui moteris lipa į kalną ... dialogas su juodu kostiumu vilkėjusiu vyru ... Vėliau kamera „slenka“ per siaurą gatvelę .. Ir vėl gamta ... Spalvų kontrastą pabrėžia raudonasis išminčius ... Atskiri kadrai yra tarsi atskiri paveikslai ant drobės. Prisimenu paukščių balsus. Jo sklandymas danguje yra perspektyvos galios simbolis. Pavyzdžiui, Schwarzas sako, kad jis užbaigia paskutinius „drobės“ potėpius, sako teatrologas.

Organizatoriaus nuotrauka „Mėlyni žirgai raudonoje pievoje“.

Anot jos, J. Budraitis įvairiuose spektakliuose sukurtų vaidmenų portretai niekada nebuvo statiški. Nors visas jo gyvenimas buvo pažymėtas tam tikra ramybe ir lėtumu, visus jo herojus sudarė ypač jautrūs amžino žmogaus veido išraiškos bruožai, būklė, judesiai ir, svarbiausia, kalba. Jis sugebėjo atlikti atvirus, apibendrintus personažų pastebėjimus, kurie nebuvo tokie lengvi ir įdomūs gyvenime. Jis atkakliai ieškojo akimirkos tiesos, o ne bendros kalbos. Gal todėl fotografija gavo tokį puikų gyvenimą jo gyvenime - net ryškesnį už teatre užfiksuotą akimirką..

J. Budraicio nuotraukos:

J. Budraicio nuotraukos 9

"