Pagrindinis veidai60+. Milda Bliumenzoniene – moteris, kuria didziuojasi viso pasaulio lietuviai

60+. Milda Bliumenzoniene – moteris, kuria didziuojasi viso pasaulio lietuviai

Visuomenė Mildos Bliumenzonienes (61 metai) Viena iš ilgalaikės veiklos ir susidomėjimo sričių yra buvusių kalinių sugrįžimas į visuomenę.

60+. Milda Bliumenzonienė - moteris, besididžiuojanti viso pasaulio lietuviais

""

Visuomenė Mildos Bliumenzonienes (61 metai) Viena iš ilgalaikės veiklos ir susidomėjimo sričių yra buvusių kalinių sugrįžimas į visuomenę.

">

Jolanta Vaitiekunienė

Žurnalas „Moteris“

„Parasyk“ redakcija

Padalinti:

60+. Milda Bliumenzonienė - moteris, besididžiuojanti viso pasaulio lietuviais

""

Socialistai Mildos Bliumenzonienes (61 metai) Viena iš ilgalaikės veiklos ir susidomėjimo sričių yra buvusių kalinių sugrįžimas į visuomenę.

">

Jums gali patikti

Žurnalai

Gyvenimas be atliekų: rinkitės ekologiškus produktus

Skydai

krepšelis

Tai turbūt geriausias blakstienų tušas, kokį esu bandžiusi - „COSMO“ merginos išbando „IDUN Minerals“ kosmetiką

„Cosmopolitan“

Aš būsiu mama

Krūtinės pakitimai įkišus: kodėl vienos krūtys lieka įtemptos, o kitos „sėdi“ ir kabo?

Tavo vaikas

Aplinka

Iki rudens pabaigos turi būti atliktos 6 svarbios sodo darbai

Mano namai

sveikata

Nedarykite šios klaidos 6, jei planuojate implantuoti dantis

Moteris> <

M. Bliumenzonienė

MRS / M. Pozerskytes („PIX Studio“)

Prenumeruoti

Žurnalas internete!

Ponia Milda buvo apdovanota Vilniaus nuopelnų premija už žmogiškumą ir kilnią širdį. Kristupo statulos.


Milda Bliumenzonienė taip pat yra šimto moterų, besididžiuojančių viso pasaulio lietuviais, sąraše, sudarytame 100-osioms Lietuvos nepriklausomybės metinėms pažymėti. Neseniai moteris su fotogeniniais puodeliais vis dažniau kviečiama filmuotis reklamose ir tapti prekės ženklų veidu. Užburia jo vidinė šviesa, jaunystė ir elegancija.


Lietuvos kalinių asociacija su bendraamžiais buvo atkurta prieš tris dešimtmečius, o jūs šiuo metu esate jos viceprezidentas. Jūs vadovaujate socialinio prisitaikymo centrui, įgyvendinote įvairius šios srities projektus ir leidote žurnalą „Kryzkele“. Kas atneša šią galeriją?


Kai su tuo susipažinau, pamaniau, kad manęs klausiate, ar dirbu svajonių darbą. Pagaliau pradėjau tuo metu, kai mažai žmonių galvojo apie labdarą, gerumą, dalijimąsi ir būtinybę uždaryti dingusius. Beje, žodis „kalinys“ man nebuvo svetimas, nes mama, partizanų partizanė, kalėjo Vorkutos lageryje. Gimiau Krasnojarsko pakrantėje, bet jo nepamenu - parsivežiau savo mažuosius tėvus iš Lietuvos. Iš esmės žodis „kalėjimas“ man nebuvo baisus, tiesa, aš daugiau žinojau apie tuos, kurie kalinami politikoje, o ne už nusikaltimus...


Patekau į gerą kompaniją, o tarpukariu atkūrėme pažintis su garsiomis kalinėmis. Pirmasis apie tai prabilo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, dalyvavo disidentai Viktoras Petkus, Antanas Terleckas ir kiti šviesūs protai. Neturėjome patirties, įstatymų, socialinės sistemos, todėl darėme tai, už ką mokėjome. Pradėjome gyventi su kaliniais ir lankyti juos kalėjimuose. Iš pradžių tai buvo labai sunku, nes kalėjimo administracija nesuprato, kas yra šie valstybės tarnautojai ar ką jie daro. Netrukus mes pasirūpinome nuteistų giminaičių, atlikusių bausmę, integracija. Prieš trisdešimt metų galbūt naiviai tikėjau, kad netrukus nuversime kalnus, o gyvenimas parodė, kad senoji sistema žlugo ir tik dabar šlubavo...


Ką tu manai?


Manau, kad šiaip dabartinė kalėjimų reforma neturėtų prasmės. Tryliktasis teisingumo ministras dirba nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, visi gavo darbą ir pažadėjo tai, kuo tikėjome. Tačiau viskas vyksta ne taip, kaip turėtų. Bausmės vykdymo įstaiga nevykdo savo funkcijos, ty ne taisyti nusikaltėlius, kad jie rastų savo vietą visuomenėje savo laisvėje ir nepakenktų mums. Melioracija turėtų būti ne privalomas naudojimas ar „bananas“, bet kiti metodai netinkamam asmeniui...


Smagu, kad paskutinį visuomenės sujudimą sukėlė žurnalisto Dainiaus Sinkēvičus knyga, kurioje parodyta, kaip pareigūnai ir kaliniai susivienija, norėdami engti kalinius, persekioti kitus kalinius ir kokie baisūs dalykai vyksta internete. Negalime sakyti, kad tai neturi įtakos mums, sąžiningiems piliečiams, nes tai yra didelis nuostolis visai šaliai. Kol kas ištaisius neramumus namuose, kaliniai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir nubausti. O gal jie nevalgytų, jei būtų užsakymas, nebūtų bardo?


Tūkstantį kartų galbūt girdėjote, kad ginate nusikaltėlius, o ne aukas.?


Gindamas kalinius, aš ginu ir aukas. Jei padėsiu žmogui pasveikti, laisvai su jais susitikti ir vis tiek vedu jį teisingu keliu, tikėtina, kad šis asmuo nustos daryti nusikaltimą, taigi naujų aukų nebus. Aukas tiesiogiai saugo kitos organizacijos.


O kiek mes iš viso turime kalinių??


Apie septynis tūkstančius. Kai pradėjome, buvo apie šešiolika tūkstančių.


Tais laikais žmonės buvo labiau kalti ar tiesiog lengviau sodinami?


Tai buvo visur. Už daugelį veiklų, pavyzdžiui, svetimavimą ar alkoholizmą, grėsė įkalinimas. Laikui bėgant bausmių sistema keitėsi, siekiant išteisinti kuo daugiau žmonių. Už nusikaltimą turi būti baudžiama, kitas yra kas.


Kiek žmonių šiame areštinėje grįžo į idealų gyvenimą ir kiek negali išeiti iš šio užburto rato.?


Skaičiai yra maždaug, bet maždaug septyniasdešimt procentų yra nuteisti vėl ir vėl, todėl jis grįžta iš savo žaismingų namų. Kaliniams reikia pagalbos, bet ne mažiau problema yra susijusi su jų laisve. Tiesą sakant, dabar beveik niekas jiems nepadeda, nors Lietuvos užimtumo tarnybos nakvynės namai tai daro ir turėtų būti skiriama išmoka. Trūksta holistinio požiūrio, visiškos paramos. Juk aštuonerius metus nelaisvėje gyvenusiam žmogui sunku paprasčiausius dalykus: kur rasti apsaugą, kaip apsirengti, nusiprausti, pasikviesti į darbą? Ką daryti, jei jis gauna labdaros maisto paketą, nes grūdus reikia kažkur paruošti ir kepti blynus?.


Jei kas nors pasakys, kad pataisos namai - kaip sanatorija, kur žmogui nereikia niekuo rūpintis, aš nesiginčysiu, bet galvoju savo galva - jie tau neduos tokios sanatorijos.



MRS / M. Pozerskytes („PIX Studio“)



Pakalbėkime apie linksmesnius dalykus ir šio žurnalo „Moteris“ temą - amžiną krepšelį...


Beje, aš neturiu omenyje grožio, net kai jaunystėje pradėjau eiti į kalėjimą, niekada iš karto nepatyriau incidentų ar nemandagaus elgesio...


Kita kalba aš kartą sulaužiau mėlynus plaukus, bet to nebedarau. Makiaže naudoju tą patį paprastą kremą kaip naktinį ir dieninį kremą be specialių oftalmologinių priemonių. Pasirinkau tik porą lupų - kokybiškų japonų. Man patinka jų spalva ir tekstūra, aš juos naudoju jau seniai. Aš vis dar leidžiu sau užuosti - aš tiesiog labai kvepiu. Man patinka viena kvapo nata - turkiška rožė. Tikrai sakau, kad grožio priemonėms ir procedūroms neteikiu didelės reikšmės.


Kalbant apie stilių, aš visada norėjau atrodyti tikrai kitaip, originaliai. Tomis dienomis mane išgelbėjo mano pačios megzti daiktai ir lininiai drabužiai, ir aš juos iki šiol myliu. Paauglystėje dažniausiai rinkdavausi ilgą sijoną, o po penkiasdešimties nusprendžiau, kad galėčiau vilkėti ir trumpą. Draugo komentaras: „Na tu duodi“, bet aš nesukau dėl to galvos, man tai patogu. Dažniausiai renkuosi lietuviškus produktus, nors turiu pripažinti, kad jie nėra pigūs. Kai kurie man patinka, bet daugiau neperku. Nors spintos nelabai turiu, turiu ką traukti. Iš savo reklamuojamos kolekcijos turiu svorį, mažą juodą suknelę, megztinį. Turiu pakankamai drabužių vasarai, dviejų kelnių ir porą marškinėlių.


Galite drąsiai rašyti mano metus - neturiu komplekso dėl savo amžiaus. Tiesą sakant, apie tai net negalvoju. Nustebau, kai jos paklausėme. Įdomu, kas nutiko, kas mano metai? Nemanau, kad turime derinti jaunystę ir brandą, jie gali vienas kitą puikiai papildyti. Man labai patinka galvoti apie jaunus žmones, jie taip daro. Jaunesni žmonės gali pasinaudoti vyresnio amžiaus žmonių patirtimi ir pavyzdžiu, kad paaugliai nesibaigia savo gyvenimu. Man asmeniškai tai buvo keista: kai buvau labai jaunas, buvo nuobodu bendrauti su kolegomis, daug įdomiau - su tais, kurie turėjo gyvenimo patirties ir žinių. Ir dabar man labai smagu leisti laiką su jaunesniais žmonėmis ir girdėti iš jų tai, ko aš nežinau. Jaunimas skatina aktyviai gyventi ir tobulėti. Kai kurie žmonės labai skausmingai reaguoja į amžiaus pokyčius, jie vėl atsiduria. Manau, kad po šešiasdešimties yra labai gerai - pagrindinės užduotys įvykdytos, tu gali daryti ką nori. Toks amžius suteikia daug laisvės. Visų pirma, nesijaučiu nejaukiai kalbėdamasis su jaunimu. Sporto salėje jaunesnės merginos mane sveikina, kai ateinu ir linksminuosi. Jie manęs tikrai neatstumia ir nesielgia kaip močiutė, negalinti pakelti kojos. Trumpai tariant, man dabar viskas gerai. O kaip bus toliau - nežinau.


Šiuolaikinės technologijos taip pat padeda neatsilikti nuo laiko?


Taip, dabar pats laikas. Jei turite internetą, galite susisiekti su visu pasauliu, nenuobodžiaukite. Turiu asmeninę „Facebook“ paskyrą - mane užvaldė noras rašyti prisiminimus, aš juos užsirašau.


Lankote kultūrinius renginius, užsiimate įvairia socialine veikla...


Tikrai taip. Aš prisijungiu prie „No Child“ kaip savanorė - einame į ligoninę pabusti, pasiskųsti ir pabučiuoti pacientą, kurio niekas nelanko. Man šis projektas yra gražus, prasmingas, nors jo pavadinimas ir skausmingas.


Beje, „Niekieno vaikai“ subūrė daug įvairaus amžiaus savanorių - tiek jaunų, tiek brandžių. Nuostabios moterys, jau užauginusios savo vaikus ir anūkus, turi daug energijos ir meilės svetimiems žmonėms.


Turite daug socialinės veiklos, bet aš jūsų paklausiu, kuo tiksliai gyvenate??


Daugiausia vieno vyro pensijos (ponios Mildos žmona - Jonas Alģirds Stasinskas, Lietuvos kalinių asociacijos pirmininkas - Red. Past.). Kartais esu samdomas ką nors reklamuoti, kai tai daugiau patirtis nei atlygis. Paprastai tai būdavo - kartu aš paklausiau vieną kartą, galbūt norėčiau užsiregistruoti aktorių agentūroje, jie mane lydėjo. Reklamoje filmavau vaistines, reklamavau siauras lazdas, mane pasirinko Lietuvoje šaudę brazilai ir vokiečiai. Vaidinti nesudėtinga, nereikia daug vaidinti, iš esmės pakanka tik to, kas esi. Man tai yra nauja ir įdomi veikla, padėjusi suprasti reklamos pasaulį. Mačiau, kuri komanda dirba, kaip viskas vyksta, kokios pareigos, kiekviena detalė yra svarbi.


Kai filmavausi britų reklamoje, visą dieną buvo filmuojamas epizodas. Tada supratau, kodėl reklama kainuoja tiek daug. Dalyvauju ir fotosesijose. Draugystės labui padėjau reklamuoti lietuvišką trikotažą. Man patinka pati idėja - talentingos lietuvaitės rankomis mezga įdomius gaminius iš grynos vilnos ir medvilnės. Mezgėjos gauna darbą, o verslininkai rūpinasi reklama ir pardavimais.



MRS / M. Pozerskytes („PIX Studio“)



Ir kaip išlaikyti gražią figūrą?


Manau, kaip tu gyveni, kaip atrodai Man kūno kultūra yra bendros žmogaus kultūros dalis, todėl aš sportuoju, daug vaikštau.


Kai kalbame apie maistą, aš nepaisau normų ir standartų - vakare, kai užsidarau, galiu pjaustyti taurę. Ryte visada darau laikraštį į burną, ragauju gerą aliejų ir man jis labai patinka. Jei valgysite kosulį, kruasanai nebus gundomi. Tiesą sakant, nemėgstu miltų ir cukraus. Nesu vegetaras, bet mėgstu paprastas daržoves, galiu kramtyti ridikėlius, ropes, pamilti burokėlius, raugintus kopūstus, agurkus. Pavasarį silkė ir kiaušiniai man labai patiko, tada jų nebenoriu - klausausi savęs. Trumpai tariant, mes su vyru valgome labai paprastai, daugiausia visas daržoves ir vietines daržoves. Vienintelė prabanga, kurią galiu sau leisti, yra geros kokybės alyvuogių aliejus. Einu į specializuotą parduotuvę, mėgaujuosi viskuo, kol pasiimu. Geras aliejus tinka tiek gaminant maistą, tiek palaikant išorinį grožį.


Aš visiškai nevartoju alkoholio. Tai gali skambėti labai juokingai, bet man vienas geriausių dalykų šiais laikais yra tai, kad niekas nebegali gerti ir kalbėti. - Ar tu mane gerbi? Aš net nekalbu apie spiritą. Daug keliauju ir kiekvieną kartą pagalvoju, kaip gera negerti alkoholio, galiu grįžti po vakarėlio, susitikti ir parsivežti kitų...


Akivaizdu, kad žalingų įpročių nebuvimas skatina grožį...


Negalėčiau būti motyvuojančiu pavyzdžiu - daug rūkiau. Aš malonu - darau viską nuo dušo iki galo, todėl rūkau, kad nebetraukčiau ......

Kaip aš labai lengvai įmetu. Apsilankiau Biciuli tuberkuliozės ligoninėje ir nuėjau pas gydytoją aptarti jo atvejo. Gydytojas taip pat paprašė manęs pasitikrinti sveikatą ir užpildęs klausimyną automatiškai radau, kad neturiu žalingų įpročių. Skubu skųstis, kad turiu - rūkau. Gydytoja taip nuoširdžiai nustebo, kad tai mane paveikė - nusprendžiau sustoti ir mesti. Pirma, dar svarbiau, gerti kavą be cigarečių buvo neskanu, o ji pasirodė dar skanesnė. Kaip ir anksčiau daug rūkiau, nenorėjau būti tokia greita. Aš tikrai sąžiningas dėl rūkymo, nes tai nieko gero nedaro. Kita vertus, aš nesijaudinu rūkalių ir nemoralizuoju žmonių dėl to. Apskritai gyvenime nesistengiu mokyti gyvenimo neversti savo nuomonės kitiems. Visi renkasi.


Jūs turite 25 metų dukrą Katriną. Argi jai ir nepasakei???


Turėčiau jos pačios paklausti, bet tikrai bandžiau. Gal todėl, kad pats buvau labai slaugytojas - prie stalo niekas nesėdėjo, knygų neskaitau, žinoma, išmokau, bendravau. Užaugau Trakų rajono mieste Rudiskėje, o vasaras praleidau pas tetą kaime. Ji buvo mokytoja, bet mūsų nestūmė, leido tobulėti - grojome, vaidinome. Pavyzdžiui, nors mes atlikome keletą sodo valymo darbų, galėjome pasirinkti, kada tai daryti. Beje, darbas turėjo būti atliekamas atsakingai, o jei jis buvo blogas, - vėl.


Mano teta Petras buvo romantikas, o mama Stasis buvo artimesnis šeimos stuburas. Teta prisipažino, kad mūsų šeimai būtų buvę sunku išgyventi be motinos, nes už namą teks mokėti...


Pamenu, kaip tėvas mane pagavo ir „nesumažino piemens“. Aš juokiausi, kad Tecio akys buvo mėlynos, nes dangus atrodė didesnis, o motinos buvo rudos, nes jos buvo ant žemės. Mama buvo nusiminusi, bet manau, kad jie pataikė, tėtis galėjo užsičiaupti ir pasijuokti iš mamos..


Teta žaidė su manimi, kasa drebėjo, aš galėjau su ja kalbėtis apie bet ką, bet visko prašyti, meilės, paguodos. Aš nevalgiau, kai mama bausme uždarė verandą, tėvas mane paleido. Trumpai tariant, mano vaikystė buvo labai graži. Būti labai stipriu ir kartu tokiu romantišku mergaitės tėvu. Manau, kad tai turi daug nuveikti renkantis gyvenimo partnerį ateičiai..


Beje, vis tiek rinkite varles??


Taip, ir dauguma jų gaunami kaip dovanos. Viskas prasidėjo, kai man atnešė mažą varlės formos vaškinę žvakę - nusprendžiau, kad bus gaila ją deginti. Varles rinkti yra smagu, maniau, kad gerai, kad jos labai kantrios, nedaro nereikalingų judesių, gali nieko nedarydamos gulėti puslapyje ir laukti žaidimo. Nuo vaikystės tai mane nustebino, matyt, jaučiau, kad gyvenime daug veiklos ir nusivylimo, o varlė nebuvo pašalinta, kol jai nebuvo pavojus. Varlės gražios. Ir jie taip pat dainuoja. Ar girdėjote, kad radijas transliuoja tarptautinį varlių susibūrimą????


Šukuosena, makiažas - Agnes Petrauskaitė


***.


„Žurnalo moteris“, 2019 '03


Galite užsisakyti žurnalo „Moteris“ logotipą už mažesnę kainą cia.

"
Kategorija:
Varginanti liga – atopinis dermatitas
Jai pavydi visos: si menesi gimusi pati populiariausia ir geidziamiausia